ΣΩΤΗΡ = Soter. IV metai (1927), nr. 2

"nliesio Nos Sacrarum Discipiinarum

— Theologicas - Philosophicae Facuitatis
| Universitaio Lituana LSA

„AA
UI

“Religijos mokslo laikraštis |

4) Redaguoja |
„Prof. Pr. Dovydaitis

av natai; 2 Nr.

2 = 20 M —— Ds ži asis) =

(Leidžia |
: Lietuvos Universiteto
< | Teologijos-Filosofijos Fakulteto .
E Aps Ždikeinėėts pi =

Ž KAUNAS li i ii 1927

i Turinys—Summarium. |

Sennas, 4; Keleto DEG S pieibinių etimologija: R vok. Gott;
4. slav. Boys

Nonnulla nomina Dei in ni Kiddekiokasio etymolo-
gicė GplikuiE 3, snapo Gott, 4, slavice Sek - „9T-H0-

Dosydaitis Pr. Religijų. lyginimas seniau ir dabar (tęsinys ir- galas) |
Religionum comparationis historia in opere prof. Henri |

Pinard de la. Boullaye 8. J. (continuatio et tinis) = - 1T7—145 k

Klameil, G, „Egipto mitų motivai apokritų legendose apie Mariją
GOuomodo mythologicae idede Aegyptiae in 'apoctyphas

„de Maria Virgine narjatiojiės influxerint ES 146—152. |

Dovydaitis, Pr., Iš mokslininkų eniniė“ ir "darbų (tęsinys) gi
. Notae de vita operibusgue eruditorum (continuatio) - 153—156

Karl Kunst - + - > > - - > 183
Henry Latymer Jackson“ - >> + > - 153
Karl Helk=- k O ABB
John D. Davis =--> 0-2 156“ 2
Ivinskis, Ži jap Basanavičius. > > -- > 2 as -- 157—158-

SOTER.

sukrautas Šv. Kazimiero Araugijos Gentrkisnių k do Kaune. 2

Gaunamas Kauno ir visuose tos Draugijos. siynių: EE Rei-
kalautinas ir sa visuosė knygynuose.
„Iki šiol yra išėję ir galima gauti:

1924 m. vienerios knygos, kaina 12 litų.
1925 m. vienerios knygos, kaina 7 litai.
1926 m. vienerios knygos, kaina 10 litų.
1927 m. pirmosios knygos, kaina O litai.
1927 m. antrosios kniygoS, kaina 6 litai.

Tak kak NAĖ " į A S

"e

Keleto Dievo pavadinimų etimologija.
Par. Doc. Dr. A. Sennas, Kaunas.

3. Vok. Gott.

Vokiečiai, kalbėdami apie krikščionių Dievą, kuris yra tiktai vienas, be
draugų, papu reikalui vartoja žodį Gott be artikelio. Jie artikelį deda
tuomet, kai prie daiktavardžio Gott vartojamas koks būdvardis-pažyminys, pav.,
der liebe Gott „Ponas Dievas“ „Dievulis“ (žodis žodin išvertus bus „mielasis Die-
vas“). Bet jeigu 1812 metais poetas E. M. Arndt'as, norėdamas pažadinti
savo tautiečius kovai prieš svetimuosius okupantus, dainavo štai kaip:

Der Gott, der Eisen wachsen liess,
Er wollte keine Knechte.,

„tai toks posakis ne visai paprastas, bet galima jį pateisinti tuo, kad tuoj po

žodžio Gott eina šalutinis pažyminio sakinys. .

Kalbėdami apie kokį pagonų išpažintą dievą, vokiečiai sako der Gott,
daugiskaita die Gėlter.

Šito žodžio Gott vokiečių kalboje yra nemažas skaičius išvestinių ir
sudėtinių daiktavardžių. Ypač dažnai tąjį žodį galima užtikti kaip pirmąjį
sandą sudėtiniuose asmenvardžiuose. Tiesa, kadangi, amžiams slenkant,

„asmenų vardai žymiai buvo perdirbami, nudilinami, trumpinami (palyginti

galima ir lietuvių kalbos trumpąsias vardų lytis S/asys vietoje Stanislovas,

„Juozas vietoje Juozapas ir tt), tai ir dabar kitą kartą sunkoka tokį vardą

išanalizuoti.
| Vokiškasis Dievo Vardas randasi, paSyždžiūk asmens varde Got//ried.
Šito tikrinio vardo yra mažybinė lytis, vadinamoji „šaukiamoji lytis“ Gota,
arba Gė/ze, pavirtusi dabar plačiai žinoma pavarde.

15—16-jo šimtmečių raštuose užtinkamas žodis Gė/ze su reikšme
(SP, kvailys“. Tai yra ne kas kita, kaip tik asmenvardžio Gottfried
mažybinė lytis, įgijusi tokios negarbingos reikšmės. Tai galėjo atsitikti delto,

kad kurį laiką prieš tai kaž koks žmogus buvo pasižymėjęs tokiu kvailumu,

kad jis, AebA tt koks išminčius, plačiai išgarsėjo ir pasidarė kitiems žmo-
nėms tikru kvailio tipu. Toksai žodžio reikšmės išsirituliojimas nėra tiktai

6 kalbininkų išmislas, bet daugybe pavyzdžių paliudytas iaktas. Ir Lietuvoje, antai,

Jurgio vardas įgijo ne labai garbingos reikšmės !), o lenkams Antiek („Anta-
nas“) yra tiesiog „žūlikas“. Vokietijoje dabar daugelis vengia krikštyti mer-
gaites Margaretos vardu, kadangi. mažybinė to vardo lytis Grete „Grytutė“

dažnai yra vartojama posaky „Ūemms Gret(e)“—„kvailutė“.

|

1) Ex<mpli gratia, redaktorius dar norėtų pridarė; jog jo gimtojoj Višakio Rūdos parapi-

joj. Mariamp. apskr. (rodos taip pat ir kaimynėj Griškabūdžio parapijoj, Šakių apskr.), prieš

dvejetą trejetą dešimtų metų senesnieji žmonės dar dažnai vartodavo žodį Jonvaikis, Jonvaikiai
(=—Jono vaikas, Jono vaikai), kuriuo pažyn ėdavo tokius išdykusius kaimų vyrus-naktibaldas,
kurie senesniais laika's naktimis trankydavosi po kaimus, darydami ramiems gyventojams visokių
eibių, kai kuomėt imdamiesi net plėšikantojų amato, —pūstodami kelins ir p. Neab-jotina, kad

. š's tikrinis vardas buvo virtęs parrastuoju tuo būdu, jog tą peiktiną ir tiesiog nedorą amatą

pirmi bavo pradėję vaikai kaž kokio vietos gyventojo vardu Jono, o paskui tas vardas teko ir
visiems panašaus darbo dirbėjams. Siandien šis žodis a krašte yra "baigiamas užmiršti,

' kaip kad jau nebėr ir anokio nelemto amato. Pr. D.

Soter 197, 2 Ž 7

98 A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija

Ir atbulai: asmenvardžiai gali tapti labai garbingos reikšmės bendriniais
vardais. To liudininkais tesie lietuvių kalbos žodžiai ciecorius ir karalius, atsiradę
pirmasis iš Gallijos nugalėtojo ir Romos diktatoriaus Caesar (išt. Kaesar) vardo, o
antrasis iš Frankų valstybės ir Vokiečių Imperijos įsteigėjo Karl (Karolio Didžio- |
jo) vardo. Šiuodu vardu pavirto titulais tų vietų, kurias turėjo vardų savininkai.

Kajaus Juliaus (Cezario - laikais lotynų kalbos dvibalsis 44 buvo
tikrai dar ir tariamas dvibalsiškai, t. r, kaip a-—e2. Tuomet vardas
Caesar perėjo į germanų kalbą, kur išliko iki-šių dienų. Gotų kalboje
tas skolinys skambėjo kaisar „caras, ciecorius“, vokiečių kalboje ir šian-
dien tebeskamba Kaise su ta pačia reikšme. Viduramžių vokiečių
kalba šį žodį perdavė anglams bei skandinayams, palyg. viduramžių anglų ir
senovės skandinavų žodį keįser. Kaiser bus bene pats seniausias iš
lotynų kalbos gautas germanų skolytinis žodis. Taip, kaip vokiečiai šį savo
žodį padavė kitiems (anglams bei skandinavams), jau anksčiau gotai (galinga
senovės germanų tauta), užvaldę slavėnus, ir šitiems davė tą patį žodį kaisay,
kuris senovės slavėnų kalbos raštuose užtinkamas, pavirtęs lytimi ciesars. Iš |
šitos senovės slavėnų kalbos lyties yra išriedėjęs šių dienų rusų žodis
nųapb „caras“. Dar senovės laikais slavėnų ciesar6 perėjo ir į lietuvių kalbą,
kur pavirto šių dienų lytimi ciesorius. ' Šitame žodyje vėliau garsas s asimi-
liavos į žodžio pradžios garsą < ir atsirado antroji lietuviška lytis ciecorius.

Karolis Didysis, vok. Kar!, pirmas atlaikė slavėnus besibriaunančius
šiaurėje ir rytuose į vokiečių žemes. Kad jis padarė slavėnams didelio
įspūdžio, paliudija faktas, jog jo vardas slavėnuose pasidarė titulu. Iš lyties
Karl senovės slavėnų kalboje atsirado Arales. Ir šiandien dar bulgarų,
kroatų ir serbų kalbose yra išlikęs šitas žodis tokia pat lytimi Aralj. Lenkai
sako kr6l, o rusai kopo16. Iš slavių kalbų žodis keliavo toliau. Serbai
savo žodį kralj padavė rumunams (ra), madjarams (kirdly), albanams (kru/“
„svetimas karalius“), graikams (4pdkn< „crales, Bulgarų, Serbų ir Vengrų
kunigaikščių pavadinimas bizantiečių kalba“; xpahaiya, 4pahktota „uxor Ser-
viae principis, Serbijos kunigaikštienė“) ir turkams (kyrd!/, kra!). Gudai žodį
kopoib padavė lietuviams (karalius). Lenkai iš savo žodžio krėl išvedė
naują žodį (mažybinę lytį) krėlik 1. „kralikas (=trušis), 2. karaliukas (toks
paukštelis)“, kuriuodu ir perdavė lietuviams. : . i :

Taigi, iškrypdami kiek iš kelio, galėjome įsitikinti, jog asmenvardžio
pavirtimas bendriniu vardu, kad ir su negarbinga reikšme, nėra nieko nepa-
prasta. Vadinasi, žodis Gėf:, Gėtze „kvailys“ yra atsiradęs iš asmenvardžio
Gottfried maloninės lyties. 2

Bet vokiečių kalboje yra dar kitas žodis Gė/ee, su reikšme „dievaitis,
stabas“. Šitą reikšmę žodis turi nuo reformatoriaus Liuterio laikų, di-
džiausiai paveikusio vokiečių kalbos raidą. Pirminė to žodžio reikšmė,
“ paliudyta 15-to ir 16-to šimtmečių raštuose, buvo „paveikslas, šventųjų
paveikslas“. Šitas žodis, išorinės lyties atžvilgiu supuolęs su pirmuoju,
yra betgi kitos kilmės. Von Bahder jį aiškina (žurnale Beitrige zur
Geschichte der deutschen Sprache und Literatur XXII 534 pusl), tur būt
teisingai, kaip Dievo vardo Gott mažybinę lytį su pirmine (raštuose nepaliu-
dyta) reikšme „kaukas“ (Kobold, domovoj). Taigi, dabar matome, kad lyty
Gėlze bus susilieję du žodžiu, kuriuodu tačiau yra vieno ir to paties žo-
džio išvestiniai.

A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija 99

Vokiečiuose ir dabar vartojamas žodis Olgėtze, kuriuo vadinamas kvai-
las, nerangus žmogus. Žodis su šita reikšme yra jau paliudytas 1520
metais. Bet tais pačiais 1520 m. yra paliudyta ir reikšmė „dievaitis, dievaičio
paveikslas, stabas“. Šita reikšmė yra paliudyta ypač Reformacijos raštuose
ir tur būt bus pirmesnė. Be to, tai buvo pašaipos žodis protestantų
raštuose katalikų Bažnyčios įšventintam kunigui pajuokti. Tolimesnę lite-
ratūrą šituo klausimu nurodo Kluge (Etymologisches Worterbuch der
deutschen Sprache dešimta laida 356 puslapy).

Kita mažybinė Dievo vardo Gott lytis yra Gižtchen „kaukas“. Yra tai
vidurinių vokiečių rytiečių (Ostmitteldeutsch) žodis, ir, kaip Kluge (Ety-
mologisches W'orterbuch der deutschen Sprache 194 puslapyje) nurodo,
jau 1579 m. Siber'io veikale „Gemma gemmarum“ 225 pusl. šitaip paliu-
dytas: cobalus „ein Gūttgen“. Kartu su viduramžių vokiečių aukštaičių
žodžiu gite! „kaukas“ žodį Gitchen von Bahder'is išaiškino kaip mažy-
binę žodžio Gott lyti (žiūr. Beitrūge zur Geschichte der deutschen Sprache
und Literatur XXII 534). :

Kas tai yra šitie Giūlchen, galima matyti iš poeto Goethė's veikalo
„Faust“ antrosios. dalies 1236-tos eilutės ir toliau. Šitie Giž/chen yra palan-
kios žmonėms namų dvasios. Su jomis susilygina kalnų dvasios „gnomai“,
kurie sakosi esą jiems visai artimi. Cituoju šitą gnomų kalbą:

„Den frommen Giitchen nah verwandt,
„Als Felschirurgen wohlbekannt;

„Die hohen Berge schropien wir,
„Aus vollen Adern schėpien wir;

„Metalle stūrzen wir zu Haut,
o „Mit Gruss getrost: Glūck aut! Glūck aut!
X „Das ist von Grund aus wohlgemeint:

„Wir sind der guten Menschen Freund“.

Žiūr, žodį Gūtchen Boyesen'o veikale „Ein Kommentar zu Goethes Faust“.

Iš žodžio Gott yra taip pat sudarytas žodis Go! (eina tarmišku žo-
džiu), alemanų tarmėje (pietinėje Vokietijoje, Elzase ir Šveicarijoje) Gotre,
Siebenbūrgene gūl, vadi „krikšto motina“. Šitas žodis viduramžių vokiečių
„aukštaičių kalboje (Mittelhochdeutsch) skambėjo gote, golie „krikšto motina“
ir senovės vokiečių aukštaičių kalboje (Althochdeutsch) go/a „krikšto moti-
na“. Greta šito žodžio yra žodis Gėtti (alemanų tarmėje) arba seniau oe,
adite (viduramžių vokiečių aukštaičių kalboje) su „krikšto tėvo“ reikšme.
Šitai lyčiai senovės vokiečių aukštaičių kalboje, tūr būt, atlieptų lytis *goto,
kuri betgi yra nepaliudyta. Senovės vokiečių aukštaičių lytys gota f. (paliu-
dyta) ir *golo m. (nepaliudyta) turi būti maloninės lytys sudėtinių daiktavar-
džių *golifuler, *gotmuoter, "gotsun, *gottohter. Šitos pilnesnės lytys nėra pa-
liudytos senovės vokiečių kalbos paminkluose. Bet senovės anglų kalba
turi Šitokių žodžių su ta pačia reikšme, būtent godfaeder, godsunu, goddolter,
iš kurių šių dienų anglų kalboje atsirado lytys go-/father, godson, goddaugWer.
Jos yra taip pat paliudytos viduramžių vokiečių aukštaičių kalboje, pav.
gotvater. Krikšto liudytojas (krikšto tėvas) yra lyg antrasis krikštijamo vaiko
tėvas, lotyniškai „pater spiritualis“ (dvasinis, dvasios tėvas) arba „compa-
ter“=— „antrasis, dvasinis tėvas“, tuo tarpu, kai tikrasis tėvas yra tik „kūninis“
tėvas“. Iš compaler vokiečiai išvertė sau žodį Gevatter, O iš pater spiritualis
jie susidarė žodį gotvater, tai lyg „tėvas Dievo vardu, Dievo vietoje, kaip
Dievo atstovas“.

100 A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija

Taip pasisakę del žodžio Get ir jo išvestinių vartojimo vokiečių kalboje,
pamėginsime išaiškinti kalbamojo žodžio kilmę. Norėdami atsekti bet kurio
žodžio etimologiją, turime visų pirma sugauti tojo žodžio seniausiąją isto-
riškai paliudytą lytį. Štai mūsų žodžio Go/t atliepimai senovės germanų
kalbose: senovės vokiečių aukštaičių (Althochdeutsch) got, gotų guth, senovės
skandinavų (Altnordisch) godh ir gudh, senovės saksų (Altsachsisch), senovės
anglų (Angelsachsisch) ir senovės fryzų (Atfriesisch) god. Turime čia stabte-
lėti ties gotų kalbos žodžiu guth. Wimmer'is puikiame savo straipsnyje
„Die Etymologie des W'ortes Gott“ (žurnale Zeitschrift fūr katholische
Theologie XLI pusl. 625—655) sako, gotų žodį guth turėjus kilmininką
gudis. Tačiau dalykas ne taip jau aiškus. Svarbiausiąjį gotų kalbos pamin-
klą sudaro Šventojo Rašto vertimas. Graikiškajame originale šventųjų vardai
buvo sutrumpinti, kad būtų apsaugoti nuo profanacijos. Vertėjas gotas
taip darė ir savo gotiškame vertime. Delto ir Dievo vardo guth vienaskai-
tos lytys yra visada sutrumpintos: vardininko ir galininko lytys gėh, kilmi-
ninko gihs, naudininko gtha. Greta šitų sutrumpintų vienaskaitos lyčių stovi
nesutrumpintos daugiskaitos lytys, reiškiančios pagonų dievus ir nereikalau-
jančios jokios pagarbos: guda „dievai“ ir guliuga-guda „dievaičiai, stabai“.
Nesutrumpintas taip pat kamienažodis, einąs pirmu sudėtinio daiktavardžio
sandų; pav., guda-faurhts „dievobaimingas“, gud-hūs „bažnyčia, Dievo namai“.

Seniau kalbininkai (Hench ir Osthoti) iš šito gotų kalbos lyčių
dvigubumo padarė išvadą, kad, kaip visose germanų kalbose, taip ir gotų
kalboje Dievo vardo guth buvęs tiktai vienas kamienas guda-. Galūnei atkri-
tus, skardusis priebalsis (media), arba, tiksliau pasakius, skardusis spirantas
d, atsidūręs žodgaly, turėjo pavirsti dusliuoju spirantu (tenuis) 74. Tai ben-
drai veikianti taisyklė gotų kalboje. Sutrumpintosioms lytims kilm. gihs,
naud. giha vertėjas rašybos ženklą esąs paėmęs iš sutrumpintosios 'vardininko
lyties gh (=guth). Vadinasi, tai būsiąs tik rašybos, o ne fonetikos dalykas.
Juodu delto sutrumpintąją kilmininko lytį g/hs skaito *gudis ir sutrumpintąją
naudininko lytį tha kaip *gude. Šitoks sutrumpintųjų rašmenų įskaitymas
susilaukė bendro pritarimo. Jį atkartoja ir Wimmer'is minėtojo straipsnio
625-tame puslapyje.

Tačiau palėografo Traubė's tyrinėjimai, (paskelbti veikale „Nomina
sacra“, Mūnchen 1907, 274 pusl), verčia mus atsisakyti nuo ligšiolinio
aiškinimo, kadangi jis prieštarauja sutrumpinimo principams. Šituose su-
trumpintuose rašmenyse nėra niekada jokios raidės neturinčios savo tvirtos
vietos nesutrumpintoje rašyboje. Perkėlimui vardininko galinės raidės į kitą
linksnį, neturintį tos galinės raidės, paleografijoje nėra jokių pavyzdžių, tai
paleografiškai nebūtas daiktas. Taigi, nesutrumpintose vienaskaitos lytyse
"gali, būti tiktai /4, o ne d, t. r. naudininkas gutha. . Ž

Taip pat klaidinga yra kilmininko galūnė -is. Visos kitos sutrumpintos
lytys gotų kalboje rodo, kad kilmininkas *guthis turėtų būti trumpinamas
rašmeniu gis arba vėlesniais laikais g!his. Taigi, teisingas skaitymas bus tiktai
guths. Taip skaitė germanistai jau anksčiau, Hencho straipsniui dar
“ nepasirodžius.

Streitberg'as (Gotisches Elementarbuch. šešta laida, 07 pusl.) užti-
krina, kad prof. Eduardo Sievers'o priegaidės tyrinėjimai patvirtinę

A. 3ennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija 101

Traubės paleografinių tyrinėjimų išdavas. Iš viso to išeina, kad Dievo
vardas gotų kalboje buvo štai kaip linksniuojamas:

Vienaskaita: vardininkas ir galininkas gu/h, kilmininkas gu/hs, naudinin-
kas gutha.

Daugiskaita: vardininkas ir galininkas gude, kilmininkas gude, naudi-
ninkas gudam.

Kaitaliojimasis tarp // vienaskaitoje ir d daugiskaitoje paliudija, kad
kadaise šito žodžio vienaskaitos lytys turėjo kirtį šaknyje, o daugiskaitos
lytys galūnėje. ;

Gotų kalbos žodis guth formaliai yra bevardės giminės daiktavardis.
pa visi būdvardžiai-pažyminiai, prisidedą prie jo, priima vyriškosios giminės
galūnes.

Iš visos mūsų ligšiol surinktos medžiagos bus nesunku atstatyti ger-
manų prokalbės lyti, visų germaniškų lyčių prolytę. Žodžio pradžios gar--.
sas bus ir germanų prokalbėje g. Balsis prokalbėje buvo trumpas w. Tai
galime suprast iš gotų bei skandinavų žodžio lyčių ir taip pat iš balsio 0
kitose lytyse; nes germanų kalbose kiekvienas trumpas o balsių keitimo
(umlauto) keliu yra atsiradęs iš w. Indogermanų prokalbės trumpasis 0, kaip
lietuvių kalboje, pavirto balsiu a. Žodgalio dantinis priebalsis, gotų kalbos
liudijimu, buvo dvejopas, būtent, skardus spirantas 44 (=anglų kalbos i/
žodyje mother „motina“) ir duslus spirantas /4 (=anglų kalbos // žodyje
mouth „burna“). dh buvo tariama tada, kai prieš jį einąs skiemuo gu- buvo
nekirčiuotas, o // tais atvejais, kai skiemuo gu- buvo kirčiuotas. Bet visos
germanų kalbos, be vienos tik gotų kalbos, apibendrino skardųjį spirantą
dh visuose linksniuose. Iš šito prokalbės garso dh vakarų germanų kalbose
(vokiečių, olandų, anglų) atsirado pirma 4, kuris ir šiandien dar yra vokiečių
žemaičių, olandų ir anglų kalbose. Bet vokiečių aukštaičių, taigi ir rašomo-
joje vokiečių kalboje, šitas d pavirto į t. Jei atsiminsime, kad lietuvių kalboje
daiktavardžių galūnės yra geriau išlaikytos kaip daugely kitų indogermaniškų
kalbų, tai lauksime germanų prokalbės Dievo vardui guth: gudh galūnės, pa-
našios į esančias lietuvių kalboje. Aišku, lytis guth:gudh negali būti pilna
germaniška prolytė. Jau faktas, kad daugumoje germanų kalbų kalbamojo
žodžio kamieninis balsis w pavirto balsiu 0, nenugriaunamai rodo, kad po
priebalsio +4:dh ėjo dar balsis a, atsiradęs iš indogermaniško trumpo o; nes
tik prieš šitą balsį einąs u galėjo pavirsti balsiu 0. Tam ir pritaria šio
žodžio linksniavimas gotų kalboje: guih linksniuojama einant a- linksniuote,
su vieno tik vienaskaitos kilmininko išimtimi, kuris eina priebalsine link-
sniuote. Taigi, gauname dabar lytį gūtha:gudha. Bet ir tai dar nebus pilna
"prolytė, kadangi suradus galūninį balsį a, atsiradusį iš indogermaniško o,
pilna mūsų žodžio galūnė indogermanų prokalbėje galėjo skambėti tiktai ar
os ar -om. Jeigu to žodžio indogermaniška galūnė būtų buvusi -os, tai
gotiškasis žodis turėtų būti ne guth, O guths, ir skandinavų žodis ne godh,
o godhal. :

Pirminis kirtis buvo dvejopas: daugiskaitoje galūninis gudha, O viena-
skaitoje šakninis gūtham. Bet jau germanų prokalbėje buvo ir vienaskaitos
lytis gudham. Šitas žodis turi bevardės giminės išvaizdą. Ir iš tikrųjų, gotų
kalboje žodžio guih, pagonų dievams pavadinti, yra vartojama bevardės gi-
minės daugiskaita guda, tuo tarpu kaip, eidama krikščionių Dievo vardu,

102 A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija

vienaskaitos lytis gauna vyrišką pažyminį. Taip pat senovės skandinavų
žodis godh gudh yra ir vyriškos ir bevardės giminės. Senovės vokiečių
aukštaičių ir viduramžių vokiečių aukštaičių kalboje sudėtinis žodis abgot
' „dievaitis, stabas“ yra bevardės giminės; bet šiaip žodis gal, krikščionybės
poveikiu, yra visur vartojamas kaip vyriškos giminės žodis, nors ir pasilieka
vis bevardės giminės žodžio išorinė išvaizda. Tai primena lotynų kalbos
bevardės giminės žodį mumen, kuris yra vartojamas dievybei pavadinti.

Galūninis skiemuo -dham (ir taip pat nekirčiuotas -4ham) atsirado iš
indogermanų prokalbės priesagos -/6m. Indogermanų prokalbės žodžiai su
priesaga -f0s, -f6m yra daugiausiai neveikiamosios rūšies dalyviai arba
veiksmažodiniai būdvardžiai (adiectiva verbalia), kaip graik. »kutos „garsus“:
lotyniškai n-clutus, lietuviškai šaltas, griežtas ir t. tt Bet yra taip pat daug
daiktavardžių su indogermaniška priesaga -:6m,-t0s, reiškiančių kokį veikimą., pav.
„senovės indų kalboje srutūm „tekėjimas, (vandens) bėgimas“, lotynų fluentum,
graikų čuntoc „šienavimas“, senovės vokiečių aukštaičių kalboje mord
„žmogžudystė“ atsiradęs iš indogermaniškos prolytės m2ar-tom. Bet dabar
germanų prolytė *gudham, ar tai yra veikimo daiktavardis, ar sudaiktavardintas
dalyvis, ar veiksmažodinis būdvardis? Veikiau, tur būt, būsime linkę laikyti
ją pirminiu dalyviu ar veiksmažodiniu būdvardžiu. Vadinasi, Gott „Dievas“
būtų ta esybė, kuriai daroma tai, ką reiškia šaknis gu-. Bet plačiau apie tai
išsitarsime toliau. į f

Norėdami etimologiškai nušviesti prolytę *gudham *gutham ir nustatyti
jos pradedamąją reikšmę, mes turime surinkti tai pačiai šakniai priklausan-
čiuosius kitų indogermanų kalbų žodžius. Šitą etimologinimo darbą tikrai
meisteriškai yra atlikęs Wimmer'is minėtame straipsny nuo 627 puslapio
iki galo. Šiose eilutėse pasistengsiu iškelti aikštėn svarbiausiuosius Wim-
merio straipsnio davinius.

„ Nustatyti, einant fonetikos dėsniais, žodžio Got! germanišką prolytę
ir indogermanų prokalbės priesagą -fom, buvo visai nesunkus darbas. Bet
sunkus ir beveik be vilties, kad kas neabejojamai tikro išeitų, yra darbas to,
kuris germanų prokalbės šakniai gu- nori atrasti pradedamąją lytį indoger-
manų prokalbėje ir nustatyti etimologinę žodžio *gu-dham *gutham reikšmę.
Šito netikrumo ir sunkumo yra dvi priežastys: .

1. Germanų g žodžio pradžioje yra indogermanų prokalbės garso gh
(gutturalis media aspirata) tęsinys. Bet indogermanų prokalbėje buvo tre-
jopas gh: palatalinis, kalbininkų raštu išreikštas kaip 44; velarinis
su paprastojo 44 rašmeniu; ir labiovelarinis gYh. Germanų prolytės
gu-dham garsas g gali būti atsiradęs iš kiekvieno šitų trejeto garsų.

2. Taip pat netikras yra indogermanų prokalbės balsis, iš kurio galėtumėm
kildinti balsį w, esantį žody *gudham. Germaniškasis u yra be jokios abe-
jonės atsiradęs tiesiog iš indogermaniško w. Bet šitas 4 rodo mums
kito balsio ar, tiksliau, dvibalsio nykstamąjį laipsnį. Kaip žody atbudo, suly-
ginant su žodžiu baustis, arba žody pasiuto, palyginant su žodžiu siausti,
trūksta balsio a atsiradusio iš indogermaniško e, taip ir germanų prokalbės
šaknis gu- buvo netekusi vieno balsio. Šitas balsis galėjo būti ar a, ar «,
ar 0. Atsižvelgiant į tai, ar pagrindiniam laipsniui nustatysim au, ar eu, ar
ou, mes prokalbėj turėsim įvairius pradedamuosius punktus. Visų trejeto lyčių
nykstamasis laipsnis yra vienodas, bet reikšmė pasilieka įvairi.

A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija 103

Tų kalbamojo žodžio etimologinių išaiškinimų, kurie kai kurių moksli-
ninkų buvo paskelbti, tiksliau dar neištyrus garsų dėsnių, mes čia nė nemi-
nėsime. Kalbėsim tik apie tas žodžio *gudham etimologijas, kurios neprieš-
tarauja dabar žinomiems garsų ir semasiologijos (reikšmės išplėtojimo)
dėsniams ir iki naujausių laikų turėjo savo užtarytojų.

I. Vieni surišo žodį Gott su senovės slavėnų bažnytinės kalbos žodžiu
gorieli „religiose vereri, venerari“. Prie šito slaviško žodžio priklauso šie
kiti žodžiai: senovės slavėnų kalboje govienije „pietas, verecundia“, rusų kal-
boje govieju „gavėjant prisiruošti šventos komunijos priėmimui“, gudų kal-
boje Aov'ity „1. gavėti, 2. melstis“, bulgarų kalboje govieje „gavėju“, serbo-
kroatų kalboje govjeti „obtemperare“, čekų kalboje /ovieti „saugoti, slaugyti,
čėdyti“, po-hovieti si „pasigėrėti“. Iš rusų ar gudų lietuviai gavo savo žodį
gavėli, tuo tarpu kai žodis pasnikas atsirado iš lenkų kalbos, gavusios tą
žodį iš germanų. Stai, keip kalba aiškiai rodo, ką ir kiti istorijos dokumen-
tai patvirtina, jog Evangelija Lietuvoje buvo skelbiama ne tik iš vieno šono,
bet iš įvairių. Su šita slaviškų žodžių grupe reikia sugretinti lotynų kalbos
žodžius Faunus „senas Lacijos karalius, Saturno anūkas, Lotyno tėvas;
numiręs buvo garbinamas kaip pranašaująs laukų ir miškų dievas“ ir Fones
„dii silvestres“ ir, tur būt, /avere „palankiam būti“. Giminaičių yra taip
pat germanų kalbose: senovės skandinavų gaum „atidžia“, gotų ir senovės
vokiečių aukštaičių kalbose gaumjan „pastebėti“, vokiečių aukštaičių kalboje
(pavyzdžiui alemanų tarmėje) gaumen „vienam“ pasilikti bute butui, namams
daboti“, alter Ladengaumer yra tokia prekė, kuri jau ilgą laiką guli krautu-
vėje neparduota. 5u nykstamuoju šaknies laipsniu randasi senovės saksų
kalboj žodis /ar-gumon „pražiopsoti“.

Atsižvelgiant į minėtuosius slaviškus, lotyniškus ir germaniškus žodžius,
gaunamas šiai žodžių grupei indogermaniškas žodpradis 4*/ (labiovelaris media
aspirata). Sitas priebalsis pavirto žodžio pradžioje slavėnų ir germanų kalbose
priebalsiu 4, o italikų prokalbėje priebalsiu /. Kadangi senovės lotynų kalboje
vėlesnė (klasikinė) lytis fane skambėjo dar fove, mes kalbamųjų žodžių grupei
turime priskirti indogermanų prokalbės balsį 0. Delto prolytės pagrindinis
laipsnis turėjo skambėti *gYhou-. Jei ir germanų “gu-dham tikrai pridera
šiai žodžių grupei, tai jis bus neveikiamosios rūšies dalyvis arba veiksma-
žodinis būdvardis su taisyklingu nykstamojo laipsnio balsiu iš indogermanų
prokalbės šaknies *g“hou-. Jo reikšmė tuomet bus „esybė, su kuria apsiei-
na su atidumu“, arba „gerbiama ir gerbtina esybė“. Senovės slavėnų žodis
govieti leidžia mums tą prasmę dar susiaurinti, ir gudham bus „esybė, ger-
biama su religine pagarba“.

Fonetiškai tokiam išaiškinimui nieko negalima prikišti ir indogerma-
niškosios prolytės reikšmė yra gana palanki tokiam kildinimui.

Ir italikų dievų vardai Faunus bei Fones yra dalyviai arba veiksmažodi-
niai būdvardžiai. Faunus atsirado iš *fawenos. Priesaga -n0- yra daugiausia
vartojama veiksmažodiniams būdvardžiams sudaryti. Ji randasi ir lietuvių
kalboje: pil-ma-s, kal-na-s.

II. Kitą etimologiją davė Brugmann'as. Jis mėgino sugretinti graikų
žodį Yedc „Dievas“, kurį jis suprato kaip atsiradus iš prolytės OsFd5, su
sanskrito žodžiu gho-r4-s, dažnai vartojamu vedų giesmėse kaip dievų pažy-
minys su reikšme „baisus, sukeliąs religinės baimės“. Einant Brugmano

104 A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija

aiškinimu, pirminė žodžio Yed; reikšmė būtų buvusi maždaug ta pati kaip
žodžio čewdę, dažnai vartojamo Homero giesmėse žodžio Yedc pažymi- -
niu. Po to viso Brugmanas jungė ir žodį (Gott su žodžiais Oz0< ir ghoras.
Tuo atveju germanų prolytė *gudham būtų neveikiamosios rūšies dalyvis su
reikšme „bijoma esybė“ arba „esybė, į kurią žiūrima su religine baime“.
:Wimmeris (minėtoj vietoj 632 pusl.) prie tos progos cituoja psalmė 46, 3:*
„guoniam Dominus excelsus et terribilis“. . į
Visų trejeto žodžių ()ed<, ghoras ir gu-dham) bendra prolytė su pagrin-
dinio laipsnio balsiu būtų *g“heu-. gYh graikų kalboje prieš +- balsius pa-
virto į V; senovės indų kalboje turėjo atsirasti g4 ir germanų prokalbėje g.
Kai del balsio, tai indogermanų prokalbės e4 graikų kalboje pavirto į ev
prieš priebalsius, o į <" prieš balsius, kur betgi F vėliau išnyko. Germanų
žodis turi nykstamąjį balsio laipsnį, kaip tai ir yra lauktina dalyvy su prie-
saga -i0s, ) Ę
Tačiau mes jau aukščiau (žiūr. šio žurnalo 11-tame ir 12-tame pusl.)
išdėstėme, jog graikų žodis Yzoc negalėjo atsirasti iš prolytės *0e Foc. Kada
Brugmanas tai suprato, jis ir atsisakė nuo šitos žodžio (Gott etimologijos.
Taigi, negalima sugretinti žodį (GOoft su žodžiu Ozo; Bet nėra jokio foneti-
kos dėsnio, neleidžiančio mums sugretinti žodį Gott su sanskrito žodžiu
yhoras. Taip pat ir reikšmė nekelia rimtų abejojimų. Senovės induose dievai
yra „baisūs, reikalaują religinės pagarbos“. Homeras Ateną vadina Ye0c
Šer, žiūr. Ilijados VI 378—380.
Te TN ės 7A00V A eivatėpOV šuTĖTIOV
1 ėc 'Almvainc šžolystai, žvda Tzep dMai
Towai švzhOxANot Getvv Ūzov (AdoxovTar, Ė
- Hektoras, neradęs savo žmonos namie, klausia tarnaičių:
„Ar nuėjo ji, gal, pas savo mošas ar marčias puikiais
drabužiais dėvinčias,
Ar į Atenos šventyklą, kur ir kitos
Gražiaplaukės trojietės prašo baisiosios dievaitės malonės“.

Ir Senojo Įstatymo Šveokšia Raštas tikrąjį Dievą dažnai vadina „ter-
ribilis“, Taigi, ir germanų prolytė *gudham galėtų turėti reikšmę „bijoma,
reikalaujanti pagarbos esybė“. ŽAS

III. Osthotf'as (Morphologische Untersuchungen aut dem Gebiet
der indogermanischen Sprachen, 4-ta dalis, 84 pusl. ir toliau) gretina ger-
manų *gu-dham prie vedų (senovės indų) žodžio Aū-tas „šauktas“, sanskrito
hu-tas „šanktas“, avestų kalboje <ū-/4- „šauktas“, Aūlas ir hutas yra dievų
pažyminiai. Dievas Indra turi pažyminį puru-hutas „į kurį dažnai šaukiama-
si“. Tokių sudėtinių žodžių yra dar daugiau indų ir avestų kalbose. Jie
beveik visada turi reikšmę „šauktis (į Dievą)“. Minėtosios lytys yra nevei-
kiamosios rūšies dalyviai su nykstamojo laipsnio balsiu. Jos yra fonetinis
tęsinys indogermanų prokalbės dalyvių *g'hū-tos ir *g7hu-tos. Nes senovės
indų kalbos A ir avestų kalbos 2 yra atsiradę iš indogermanų prokalbės g'A.
Taip pat germanų prolytė *gu-dhdm gali būti kildinama iš indogermanų pro-
kalbės lyties *g'Au-tom; nes indogermanų prokalbės garsas g'4 germanų
prokalbėje pavirto į g. Tokiu būdu, germanų *gu-dhim yra „šaukiamoji
esybė; esybė, į kurią žmonės šaukiasi“. :

A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija 105

Šitos žodžių grupės įvairiose indogermanų kalbose yra daug atstovų.
Su nykstamojo laipsnio balsiu: senovės indų Av-3/a7-, avestų zb-atar- „šau-
kėjas, kas šaukiasi (į dievą)“ ir t. t. Ir slavių kalbose šita grupė plačiai
. išplito. Ten indogėrmanų prokalbės 74 pavirto į +: senovės slavėnų zv-ati
„šaukti“; taip pat slavėnų, serbokroatų, rusų, čekų ir lenkų kalbose; senovės
slavėnų kalboje zvaiels „šaukėjas“, 2vaiaj „šaukiąs“. Su aukšto laipsnio
balsiu: senovės indų /dr-ate „jis šaukia“ ir t. t; senovės slavėnų 2004 „aš
šaukiu“, mažarusių 20v „atsišaukimas“. -

Kaip senovės indų ir avestų kalbos, taip ir slavių kalbos vartoja šios
grupės žodžių religine prasme: čekai sako +-zyvati Boha „šauktis į Dievą ,
v-zyvač „Dievo garbintojas“, rusai n0-2va/5 Boga, serbokroatai za-zivati Boga
ir pri-zivati Boga, lenkai we-zwač Boga..

"Nėra jokio abejojimo, kad šitokia germaniškojo žodžio *gudAam etimo-
“ logija labai gerai tinka ir net siūlosi priimti. Garsų istorijos atžvilgiu ne-
matyti jokių kliūčių. Reikšmė „šaukti“ senovės indų, avestų ir slavėnų
kalbose turi dar susiaurintą. religinę reikšmę „šauktis į Dievą“. Delto ne-
sunku tikėti, kad šaknis gu- ir germanuose priėmusi reikšmę „šauktis (i
Dievą)“. Net galime eiti toliau ir tvirtinti, kad slavėnų kalbų sutikimas su
arijų kalbomis, prie kurių, kaip matysim, prisideda dar ir armenių, ir baltų
(aisčių) kalbos, mus stumte stumia prie išvados, jog reikšmė „šauktis į
Dievą“ nėra atsiradusi tiktai atskirų kalbų raidoje, bet priklauso jau indo-
germanų prokalbei. Šitai Osthoffo etimologijai delto ir pritarė žymūs
mokslininkai. .

Bet pats Osthoffas šitą savo išaiškinimą vėliau kiek pakeitė (Bezzen-
bergers Beitrūge XXIV 177 pusl. ir toliau). Jis, tiesa, pasilieka prie šaknies
g'hu- „šaukti“, bet kitaip argumentuodamas, prieina kitos išvados:

1. Osthofias dabar jau nebesiremia daugiau reikšme „šauktis į ką“,
bet reikšme „sužavėti, prakeikti“ išriedėjusia iš jos prietaro keliu. Tam
tikslui jis atkreipia dėmesį į avestų kalbos žodį, zavaiti, turintį greta reikšmės
“„jis šaukiasi į ką“, ir reikšmę „jis keikiasi, prakeikia“, be to ir į šiuos gimi-
ningus žodžius: armenių kalboje »-z0:-A“ „keiksmas, prakeikimas“, lietuvių

kalboje žarėtė „incantare“, latvių kalboje zavet „burti“.

S 2. Tuo pat laiku Osthofias į germaniškąjį žodį *gudham nebežiūri kaip
į dalyvį, bet kaip į veiksmažodinį abstraktą (abstractum verbale). Jis atsi-
sakė nuo reikšmės „numen invocatum“ ir už tai nustatė reikšmę „incanta-
tum, excantatum, adiuratum numen“. Jo nuomone, germanas žodžiu Gott
iš pradžių pavadinęs tą, ką žmogus būrimo jėga, ypač buriamais žodžiais
pavergia savo valiai. Toliau, Osthoffias mano, kad gal geriau esą laikyti
indogermaniškąjį žodį *g'hutom (=—got. guth) veiksmažodiniu abstraktu su
reikšme „incantamentum, žavėjimas, būrimas“. Tuomet vokiečių (Go/t savo
esmėje būtų ne kas kita, kaip senovės indų bevardės giminės žodis brahms,
arba „fetišas“, prancūzų fėtiche „burtas, būrimo priemonė, amuletas, dievai-
tis“ (iš lot. facticium). o

Prie šito naujo nusistatymo Osthofias priėjo todel, kad buvo įsitiki-
nęs, jog aukštesnis religinis supratimas išaugęs iš prietarų. Tai ne vieno
Osthoffo įsitikinimas (minėtoje vietoje 196 pusl. ir toliau), bet ir Schra-
deris (Reallexikon fūr indogermanische Altertūmskunde 599 psl.) skelbia
tą pačią teoriją. Bet čia grynai filologinis samprotavimas verčia mus atmesti

106 A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija

vėlesnes Osthotfo išvadas. Sios grupės yra daugybė žodžių senovės indų ir sla-
vėnų kalbose, ar tai su paprasta ar su sakraline reikšme, bet be jokios prietaringos
priemaišos. Ten nerasime nė vieno žodžio priderančio šiai grupei su „kerėjimo“
reikšme. Su šita reikšme užtinkami tik labai negausingi atstovai avestų,
armenių ir baltų kalbose. Jeigu Osthoffo išvedžiojimas būtų teisingas, tai
ir senovės indų, ir visų slavių žodžių religinė reikšmė būtų išriedėjusi iš
prietaringosios. Bet jei taip, tai tesie leista paklausti: kodel šitų žodžių su
prietaringa reikšme sakytose kalbose nė vienas nėra išlikęs sveikas? Juk
prietarų šiose tautose nestoka! Taigi, dalykas Osthoffo apverstas kojomis
aukštyn. Iš tikrųjų, filologinis samprotavimas verčia mus pripažinti, kad
prietaringasis kalbamųjų žodžių vartojimas yra religinės reikšmės nupuolimo
produktas, o ne atbulai, būsią religinis vartojimas esanti išdava evolucijos,
arba prakilnėjimo iš prietarų.
Osthoifo nuomonei apie fetišų garbinimą, kiek tai liečia germanus,
WE tyčia prieštarauja ir tai, ką sako Tacitas (Germania, 9-tas skyrius).
ia Tacitas, kalbėjęs apie keletą germanų garbinamųjų dievų, štai kaip kalba:
„Ceterum nec cohibere parietibus deos negue in ullam humani oris speciem
assimulare ex magnitudine caelestium. arbitrantur; lucos ac nemora conse-
crant deorumgue nominibus appellant secretum illud, guod sola reverentia
vident“. 10-tame skyriuje jis sako, kad germanai, šaukdamiesi į dievus,
pažvelgė į dangų: „pater familiae precatus deos caelumgue suspiciens“.
Aišku, jog germanai, taip darydami, negalėjo turėti akyse kokių fetišų. Jei
sulyginsime, ką Tacitas (Hist. V, cap. 5 ir Hist. II, cap. 78) sako apie žydų
ir egiptiečių religijas, tai pamatysime nuostabų žydų ir germanų dievybės
supratimo ir Dievo garbinimo susiderinimą (beveik sutapimą). Sunku tikėti,
kad šitie germanai vardą dievybei pavadinti būtų paėmę iš fetišizmo ir kerų.
„Kitas Osthoffo tvirtinimas, kad, girdi, *gudham nėsąs dalyvis, o veiksma-
žodinis daiktavardis su veikimo reikšme, yra taip pat labai silpnas. Osthof-
fas net nemėgino tą tvirtinimą kaip nors įrodyti. Tiesa, yra veikimo daikta-
vardžių su indogermanų prokalbės priesaga -ž0m. Bet klausimą, ar koks
žodis su priesaga -/os, -žom yra dalyvis ar veikimo pažymėjimas, turi išspręs-
ti kalbos duomens. Apsidairę, pamatysim, kad senovės indų Aūta-, huta-,
atvestų 2ūta- reiškia tiktai „šauktas“, 0 ne „šaukimasis*. Taip pat nei arme-
nių, nei slavių, nei baltų kalbose nėra jokio žodžio išvesto iš šaknies g'hau-
su priesaga -/om, turinčio reikšmės „šaukimasis“ ar panašiai. Delto nesu-
prantama, kodel kaip tik germanų žodis turėtų susilaukti tos reikšmės.
Priėmęs tokią pirminę reikšmę, Osthoffąs mano, kad reikšmė „Dievas“ esanti
atsiradusi šitokiu keliu, atseit, šitokiais pereinamais laipsniais: apkalbėjimas—
kerai —kerėjimo priemonė —amuletas — fetišas — dievaitis (stabas) — Dievas.
Osthoffas (minėtoje vietoje 196 pusl.) atkreipia skaitytojo dėmesį į savo
straipsnį liečiantį fetišo žodį (Bezzenbergers Beitrige XXIV 111 pusl). Bet
kaip tik žodis P'etisch daugiau kalba prieš, negu už. Jis, romanų tarpinin-
kaujamas, atsirado iš lotynų kalbos žodžio facticium. Jo pirminė reikšmė
nėra „posakis; būrimo, kerėjimo posakis; burtas“ vėliau perėjusi į reikšmes
„kerėjimo priemonė, amuletas, fetišas, stabas“, bet jis reiškia visų pirma
„bet koks žmogaus sudarytas dalykas“. .
Kad daiktavardžiai, turį veikimo reikšmę, gali būti vartojami to veikimo
objektui pažymėti, tai žinomas dalykas. Tai mums aiškiausiai paliudys

A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija 107

lietuvių arimas, pažymėjęs ir tebereiškiąs patį „arimo darbą“, bet šiandien
vartojamas „ariamajam laukui“ pavadinti.

Analogiškai galima įsivaizduoti, kad koks žmogus tą daiktą, kurio jis
sau prašo, gali pavadinti savo „prašymu“. Bet kad žmogus tą esybę, į
kurią jis kreipiasi su savo prašymu, savo „prašymu“ ar „šaukimu“ pava-
dintų, tam vargu bus galima surasti liudymų ar bent vieno pavyzdžio.
Delto ir Wimmeris (638 pusl.) sakosi ginąs jaunesnįjį Osthoffą nuo
senesniojo. Ė

IV. Keletas mokslininkų išveda germanų *gudham iš indogermanų
„šaknies g'heu-, g'hu-. Šios šaknies reikšmė matyti iš šių žodžių: yžo t. r.
x Fo, ysūo „aš pilu vandens, laistau“; yo4< yčev „geriamą auką atnašauti*;
yšpwjas yėsiv „aguam lustralem fundere“; yedua, ydua, yVua, yVatę, 707,
„aukojamas laistymas, auka“; senovės indų Koman-—ys0ų4 „aukojamas lai-
stymas“; senovės indų Jo-!a7-, avestų za0-iar- „kunigas, šventikas“; senovės
indų Jo-tr4- avestų=za0973- „geriama auka, Trankopier“; avestų za0-0ra-
„kunigystė“; senovės indų ju-ho-mi „aš pilu į ugnį libaciją“; senovės indų
Javis- „auka“; senovės indų Kavana- „aukojimas“; senovės indų G-huti- „li-
bacija“, Jut4- „aukotas“. Lotynų kalbos žodis fundo, fadi iš *foudi (išplės-
tas su priebalsiu d, esamasis laikas su įterptiniu nosiniu priebalsiu) turi
taip pat sakralinį vartojimą: pateram vaccae inter media cornua fundere, |
humi merum fundere. Gotų giutan, senovės vokiečių aukštaičių giozan „pilti
vandens“ (išplėsta su d kaip lotynų /ūdi); sakralinę reikšmę turi vokiečių
aukštaičių žodis guojam „libaciją atnašauti“; palyg. viduramžių vokiečių
aukštaičių s/2 leben giezen „savo gyvybę aukoti“, sin bluet giezen „savo
kraują atiduoti“. '

Štai svarbiausieji čia veikią fonetikos dėsniai: indogermanų prokalbės.
g'h graikų kalboje pavirto į y, senovės indų kalboje į /, avestų kalboje
į > lotynų kalboje prieš 4 į £ germanų prokalbėje į g; indogermanų
prokalbės eu graikų kalboje, atsižvelgiant į tarmę, pavirto arba į sv, arba į
sf, kur F (digama) Attikos tarmėje nyko (delto yėw), senovės indų
kalboje prieš balsius į av, prieš priebalsius į 0, avestų kalboje į 00, germanų
kalbose į u, io.

xo1 ir /ūdi (atsiradęs iš *foudi) atsirado iš indogermanų prokalbės
lyties g'/hou-, rodančios kitą ablauto laipsnį iš šaknies g'heu-; senovės indų
ir avestų kalbose indogermanų prokalbės dvibalsiai ou ir eu susiliejo į
vieną garsą. Visos lytys turinčios tiktai balsį « kaip ydųa, y0st<, senovės
indų Kut-, lot. fundo, senovės vokiečių aukštaičių gu2jan' yra tęsiniai iš pro-
lytės (su nykstamojo laipsnio balsiu) 4'4wu-, kuri taip pat yra ablautu surišta
su Pacino laipsniu 4'/eu. :

itai žodžių grupei keli mokslininkai priskyrė ir germanų žodį *gu-dham.
Jeigu taip, tai aišku, kad *gudham formos atžvilgiu sutampa su graikų
„ kalbos lytimi yotėv ir senovės indų /ultūm. Formos klausimu visi šie moksli-

ninkai sutinka tarp savęs. Bet reikšmės atžvilgiu pasirodo nuomonių
įvairumas.

1. Aufrecht'as (Bezzenbergers Beitrige XX 256) deda pagrindan
reikšmę „lieti“ ir aiškina lytį “zud/am kaip „lietą daiktą, iš vario lietą dievybės
paveikslą“. Uhlenbeck'as (Kurzgefasstes etymologisches Wėrterbuch

108 A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija

der gotischen Sprache 64) atmeta šitą aiškinimą. Taip daro ir Osthofias
(Bezzenbergers Beitrige XXIV, 192).

2. Meringeris (Indogermanische Forschungen XVI, 153) germanų
" lyčiai *gudham, indogermanų *g'Autom, graikų yvzov duoda reikšmę „Trank-
opifer, libacija, geriama auka“. Uhlenbeckas (Beitrige zur Geschichte der
deutschen Sprache und Literatur XXX 285) atmeta ir šitą aiškinimą kaip
visiškai neįtikinantį. Meringeris, matyti, išėjo iš tos pačios minties kaip ir
Osthoffas (Bezzenbergers Beitrige XXIV 193), kad, būtent, *gudham yra ne
"dalyvis, o veikimo daiktavardis. Prieš jo nuomonę, delto, galioja tie patys
priekaištai, kurie aukščiau (po III) buvo sukelti prieš Osthoffo teoriją. .

3. Kai kurie mokslininkai, išeiną iš reikšmės „libaciją atnašauti“ ir pa-
skui „aukoti bendrai“, supranta *gud44m kaip dalyvį, turintį reikšmę „esybė,
kuriai atnašaujama, aukojama“. Sitą aiškinimą davė Graff (Althochdeutscher
Sprachschatz IV 148), Bury (Bezzenbergers Beitrūge VII 79), Streitberg
(Urgermanische Grammatik $ 122, 121 pusl). Taip pat Kluge (Etymolo-
gisches W'ėrterbuch der deutschen Sprache. 10. Auflage. 186 pusl.) laiko
šitą etimologiją galima. 3

Bet tam pasipriešino Osthoffas (Morphologische Untersuchungen IV
84 pusl. ir toliau). Jis rašo: „Jei Peterburgo žodynas!), kaip jau Bopp'o
glosaras, žodžiui Autd-, einančiam pačių dievų pažyminiu, be pirminės reikšmės “
„aukotas“, duoda dar antrą reikšmę „tas, kuriam buvo aukota“, tai prie to
galima dar kai ką pastebėti. Pirma, negalima įtikinti, kad šaknies g'Au- „lieti,
pilti“ dalyvis galėtų turėti kitą reikšmę negu „lietas“ gr. yvzo;. Antra ver-
tus, prie sanskrito /Au- „aukojamą gėrimą (iš-)lieti“, sutinkamai su pagrindine
reikšme, vardas to dievo, kuriam aukojama,veduose nėra niekadakitaip vartojamas
kaip naudininke ar vietininke. Betgi veikiamosios rūšies konstrukcijoj galininku
išreiškiama tiktai atnašauto gėrimo ar kitos aukos pažymėjimas. Delto ir
vargu šios šaknies neveikiamosios rūšies dalyvis galės išreikšti kokią nors
dievo ypatybę“. £

Tačiau Wimmeris (minėtoje vietoje 640 pusl. ir toliau) sugriauna Ost-
hoffo argumentaciją. Peterburgo žodyno autoriai gausingomis citatomis pa-
liudija tvirtinimą, kad Auta- neturįs tiktai reikšmę „aukotas“, bet galįs taip
pat pažymėti „tą, kuriam aukojama“, taigi „aukomis garbinamas“. Sios
citatos, nors nepaimtos iš vedų kalbos, bet vistiek iš sanskrito literatūros,
ir jos liečia ne tiktai nesudėtinį žodį (simplex) /u-, bet ir sudėtinius (com-
posita) su prielinksniais abhi- ir a-. Šitie mokslininkai rodo net, kad su
veiksmažodžiais žu- „aukoti“, abhihu- „su libacija aplieti“, a/žu- „su libacija
aplieti“ veikiamosios rūšies konstrukcijoje, dievybė, kuriai aukojama, ir stovi
galininke, o atnašaujamoji auka pridedama įnagininke. Vadinasi, išeina po-
sakis „dievybę su auka garbinti“. Ir šitiems posakiams žodynas duoda
citatų iš sanskrito literatūros (žiūr. t. VII, 1633—35 pusl, ir trumpesnio
leidimo VII t. 278 b. pusl). Tokios konstrukcijos primena lotynų kalbos
posakius donare alieni aliguid ir donare aliguem aligua xe, diis vietimas mactarė
ir deds vietimis mactare „dievus aukomis garbinti“.

1) Čia kalbama apie sanskrito kalbos žodyną: Sanskrit-Wūrterbuch. Herausgeg. von der
kais, Akademie der Wissenschaiften, bearbei'et von O. Bėh t]ling k und R. Roth. 7 tomai
(in 49). Petersburg 1652--1875. 7 j Ė -

A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija 109

Jei Osthofias būtų kiek atidžiau apsidairęs, jis pats būtų pastebėjęs
savo argumentų silpną pagrindimą. Juk žinoma, kad graikų kalbojė dau-
gybė negaliniuotinių veiksmažodžių (verba intransitiva), turinčių veikiamosios
rūšies sakiny papildinį kilmininke ar naudininke, sudaro asmeninę neveikia-
mąją rūšį. Vadinasi, neveikiamosios rūšies konstrukcijoje kilmininkas ar
naudininkas pavirsta vardininku-veiksniu. Kūhner-Gerth (Austūhrliche
Grammatik der griechischen Sprache 2. Teil, 1. Band; 3 Aufl. 124 pusl.)
duoda daug tokių pavyzdžių. Tarp šitų pavyzdžių esama ir dalyvių, vadi-
nasi kaip tik, ko mums reikia. Sakoma žxopuestv t: „apgulti, blokuoti“, bet
Tukididis 8, 20 sako vijec švopuodueva: TO 'AUxvaiwv. Veiksmažodis šr:-
Bovkevewv „pinkles statyti“ šiaip reikalauja naudininko, bet Platonas Civ.
417 b. duoda sakinį xa! šmiBovleUovtec 1a! ėmiBoVlevdUevo: Bidžoua: TAYTA
zov Biov Ir t. tt Tokių pavyzdžių yra, daugybė ir lietuvių kalboje. Aš pri-

- minsiu tik tokius posakius: miegamasis kambarys; valgomasis stalas; važiuojamas

lrelias; važiuojami pinigai. Bėga kaip galvon duotas. Aviną duotas dar gaidžio
geidžia. Tokių posakių eibę rasime Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gra-
matikoje, pusl. 133—141,

Kad ir senovės indų kalbai tokių konstrukcijų nebūta svetimų, rodo
neveikiamosios rūšies dalyvis vpa-Aūnta- turįs dvejopą reikšmę „pašauktas,
pakviestas“ ir „tai, į ką kas pakviestas“ (Peterburgo žodynas VII 1682 psl.
ir trumpesniame leidime VII 288 c.). Čia pridera taip pat senovės indų
kalbos žodis Aavišya- su dvejopa reikšme „aukai numatytas“ ir „tas, kuriam
auka yra numatyta, kuriam auka pridera“ (Peterburgo žodynas VII 1572);
Juotavya- reiškia „tai, ką reikia aukoti“, bet ir „tas, kuriam reikia aukoti“
(minėtoje vietoje 1665 psl). Wimmeris duoda dar daugiau pavyzdžių iš
graikų, lotynų ir senovės indų kalbų, tuo tarpu, kai jis apie tą patį reiškinį
lietuvių kalboje nieko nežino.

Taigi, nieko negalima sakyti prieš išaiškinimą germaniškojo yudham
kaip „esybė, kuriai aukos atnašaujamos“. Ir tiesa, keletas mokslininkų, ne-
žiūrėdami Osthoffo pasipriešinimo, stovėjo už šitą etimologiją.

Iš reikšmės „libacija, geriamoji auka, Trankopter“, dar prieš germanų
prokalbės susidarymą, išriedėjo bendresnė reikšmė „auka“, kaip tai matyti
iš arijų kalbų. Kad ir germanai, kaip kitos indogermanų tautos, turėjo tokių
libacijų, matyti nie tik iš žodyno (senovės vokiečių aukštaičių guzjan „liba-
ciją atnašauti“), bet apie tai mums dar aiškiais žodžiais praneša Vita
sancti Columbani, kalbėdama apie Suevus: „(Columbanus) reperit e0s
sacrificium profanum litare velle, vasgue magnum guod vulgo cupam vocant,
guod 26 modios amplius minusve capiebat cerevisia plenum in medio ha-
bebant positum. Ad guos vir dei accessit et sciscitatur, guid de illo fieri

„ vellent. IIli aiunt: deo suo Wodano guem Mercurium vocant alii se velle

litare“. (Žiūr. Grimm Deutsche Mythologie I*. 49).

„V. Ne visi kalbininkai griežtai skyrė mūsų dvi prolytes 4/hau- „šauktis
(; Dievą)“ ir g'Aeu- „lieti, pilti (vandens), geriamą auką atnašauti*. Fick'as
(Vergleichendes Wėrterbuch* I 23 ir 467) abiem šaknim duoda -vienodą
fonetinę išvaizdą, priskirdamas vienai reikšmę „šauktis“ ir „aukoti“, o an-
trajai reikšmę „lieti, pilti“. Ir ketvirtasis to paties veikalo leidimas (I 55 ir
217) nustato abidvi šaknis su ta pačia garsine išvaizda su e- balsiu, bet priskiria
vienai šakniai reikšmes, atskirtas dar pirmesnėj laidoje „aukoti“ ir „lieti“, o

110 A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija
»

kitai reikšmę „šauktis“. Ir Brugmann'as (Grundriss der vergleichenden
Grammatik der indogermanischen Sprachen) šiuo klausimu svyruoja, kaip
matyti iš Wimmerio citatų (minėtoj vietoj 643). Viena betgi jau aišku, tai,
būtent, kad sąvokos „lieti“ ir „geriamą auką atnašauti“ eina vienon draugėn
su indogermaniška prolyte g'heu-. Cia abejojimų neprileidžia graikų kalbos
žodis yeFw ir gotų giutan, senovės vokiečių aukštaičių giozan. Bet prolytei,
turinčiai reikšmę „šaukti, šauktis į ką“, esamosios senovės indų, avestų, sla-
vių ir baltų kalbų lytys neduoda galimybės nustatyti neabejojamą šakninį
balsį, kadangi šiose kalbose indogermanų prokalbės dvibalsiai susiliejo į
vieną. Mes rašome delto g'Aau-, neužmiršdami, kad, gal, reikėtų rašyti
gheu- ar g'hou-. '

Ligšiol mes, bendrai klausimą nagrinėdami, sutikome su Wimmerio .
išdėstymu, tiesa, kai kur jį pataisydami ar papildydami. Bet paskutinėje
savo straipsnio dalyje jis būtinai norėtų rasti aiškų atsakymą į klausimą:
„Kadangi tik vienas aiškinimas gali būti teisingas, tai kuris iš sakytųjų
bus teisingasis?“. Turiu pripažinti, kad ir čia jo argumentacija yra la-
bai atsargi ir visiškai mokslinga. Taigi, bus pravartu su jąja susipažinti.
Turėsiu, betgi, praleisti didelę dalį jo mokslinio aparato apie grynai
filologinius-lingvistinius klausimus, kurie, aš bijau, gal nedžiugintų visų šio
žurnalo skaitytojų. Kas norėtų klausimą giliau nagrinėti, turėtų žiūrėti pa-
ties Wimmerio darbą ir ten skaityti, pradedant nuo 643-čio puslapio.

Wimmeris mėgina įrodyti pilną tapatybę šaknų, reiškiančių „šauktis į |
ką“ ir „aukoti“. Tokiu būdu turėtume reikalo tik su viena indogermanų
prokalbės šaknimi g'heu-, y'/Aou-, g'hu- reiškiančia ir „šauktis“ ir „aukoti“.
Abi reikšmi „šauktis“ ir „aukoti“ būtų tiktai įvairūs vienos ir tos pačios
reikšmės raidos produktai. 2

1. Abi sąvoki „šauktis į dievybę“ ir „aukoti dievybei“ yra artimai
susijusios. Juk auka kaip tik yra pats stipriausis šaukimasis į Dievą. Visa
eilė pavyzdžių ' rodo, kad žodžiams reiškiantiems „šauktis, garbinti* ir pan.
įvairios tautos suteikė ir reikšmę „aukoti“, ir atbulai, kad jos žodžius
reiškiančius „aukoti“ vartojo ir sąvokai „šauktis į ką“. Vėl kitur, vienas ir tas
pats žodis, reikšmės diferenciacijos keliu, vienoj kalbos srity išvystė reikšmę
„šauktis“ ar ką nors panašaus, ir kitoj srity reikšmę „aukoti“. Atocoua:
atsiradęs iš senovės lyties *Aizjoua: reiškia „melstis, verkiant prašyti“ (dievą
ar žmogų), ltz7, „meldimasis, prašymas, malda“; romėnai paėmė žodį Iitare
iš graikų su reikšmė „aukoti“. Šiųdviejų pereinamą laipsnį mes matome,
kai Pindaras jungia būdvardį Mizoc „meldžiąs“ su žodžiu Yvota „auka“:
vatstdovtec žūvpaa Nedv xdpuxa Nizaie Vusiais. Panašiai Sofoklio Antigo-
nės 1019 eilutėj: ir toliau: EB .

x41'00 Ūėyovta: Vuotadac Mitas Et
Ueot TAP Tuos. i

Iš žodžių, vartojamų Sofoklio veikale, mes sužinome, kad su auka
buvo surištos maldos, tuo tarpu, kai Pindaras kalba apie prašomąsias aukas
(Bittopier), t. y. aukos, kuriomis norima ko nors iš dievybės išprašyti. To-
kia auka savo esme ir intencija nėra kas. kita, kaip malda.

Panašus pavyzdys perėjimui reikšmės „šauktis“ į reikšmę „aukoti“
randasi italikų kalbose: precor (vienos kilmės su lietuvių žodžiu prašyti) rei-

A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija 111

škia „prašyti, šauktis į ką, melstis“; prie to pridera umbrų kalbos žodžiai
perselu ir pesclu (ablativas) „supplicatione“, oskų pestlum „šventykla“, marsų
pesco „Ssacrum“. Tai primena oiertoriją Mišiose pro defunctis: „hostias et
preces tibi Domine laudis offerimus“,=dovanų ir maldų mes aukojame.

Kitą pavyzdį duoda indogermanų prokalbės šaknis g“, iš kurios
atsirado šie žodžiai: senovės indų gorngmi „aš šaukiu, giriu“, giv- „pa-
gyrimas; giesmė“, są-givule „jis prižada“, gūrtis „pagyrimas“, guvaie „jis pasi-
sveikina (st kuo)“, garias=|0tynų kalbos graius „pasveikintas, malonus“,
oskų brateis „gratiae“, peligniečių braiom „padėka“, avestų gar- „gi-
riant iškelti“, lietuvių girių, girti, prūsų girtwe: „girti“, girsnan „pagyri-
mas“; senovės slavėnų žirą „aukoju“, žreiva „auka“, žrcB Ir ŽbrbOb
„kunigas“, kroatų žeriv „auka“, žerivovati „aukoti“. (Cia pasirodąs reik-
šmės išriedėjimas iš „gyrimo“ į „aukojimą“, pasak Wimmerio, primena, kad
Katalikų Bažnyčia Mišias vadina „hostią laudis“.

Wimmeris duoda dar daugiau pavyzdžių. Visais šiais lingvistiniais
duomenimis yra užtektinai įrodyta, kad ir mūsų atveju reikšmės „šauktis“
ir „aukoti“ gali priderėti tai pačiai žodžių grupei. Reikšmė nekelia kliūčių,
jei norėtum identitikuoti indogermanų prolytę g'heu- „lieti, aukoti“ ir indo-
germanų prolytę gy'hau- „šauktis“ (su nežinomu šaknies balsiu), vadinasi, jei
ės istoriškai paliudytom reikšmėm nustatytum vieną bendrą prolytę
g Aeu-.

Ir kalbininkai nesidrovėjo priskirti reikšmes „šauktis“ ir „aukoti“ tai
pačiai šakniai. Taip, pavyzdžiui, Fick'as (Vergleichendes W'orterbuch 3 I
467) deda vienon krūvon senovės indų /ava- „šauksmas“, /avana- „šau-
kimas“, avestų zava- „šauksmas“, zavana- „šaukimas“ ir senovės indų
hotur- = avestų zaotar- „kunigas“, senovės indų /otra- — avestų za09ra-
„auka“. Tiesa, kaip jau pasakyta, ketvirtame leidime (I 55 ir 219 pusl. ir
toliau) Fickas skiria reikšmę „aukoti“ nuo reikšmės „šauktis“. Bet ir Ost-
hoffas skiria armenių kalbos žodį jaunem „aš aukoju“ ir armenių jaun „do-
vana, duoklė“ prie šaknies g'Aau- reiškiančios „šaukti“, i

2. Kai dabar iš reikšmės pusės paaiškėjo, kad indogermanų prolytė
yheu- „aukoti“ ir indogermanų prolytė g'/hau- „šauktis“ gali būti identiškos,
reikia dar ištirti, ar šita tapatybž yra ir iš tikrųjų.

Šio klausimo sprendimą gali duoti tiktai senovės indų ir avestų kalbos,
kadangi tik ten abi reikšmi (atsakančios prolytėms g'/heu- ir g'hau-) yra gy-
vos. Visų pirma labai puola į akis ta aplinkybė, kad senovės indų kalboje
visa eilė visai vienodai skambančių žodžių turi abi reikšmi, būtent, ir „auko-
ti“ ir „šauktis“: Ao/ra- 1. „kunigystė“, 2. „šaukimasis“ (į ką); /Joman- 1. „au-
ka, duoklė“, 2. „šaukimasis“; /ava- 1. „auka“, 2. „šaukimasis“; /avya- 1.
„offerendum“, 2. „invocandus“; /avana- 1. „aukojimas“, 2. „šaukimasis“;
Auta- 1. „aukotas“, 2. „šauktas“; /ūyaie 1. „aukojama“, 2. „šaukiama“. Prie
to prisideda sudėtiniai žodžiai taip pat su dvejopa reikšme „aukoti“ ir
„šauktis“, pav: a-Auti 1. „aukojama duoklė“, 2. „šaukimasis“. Ir avestų
„kalboj yra žodis 2ūiay- „šauksmas“; bet sudėtinis žodis a-c8tay- reiškia .

„taukai“=senovės indų a-Autay- „tai, kas yra aukojama“. Bet ne tiktai šitie
vienodai skambą žodžiai puola į akis su savo dvejopa reikšme. Ir senovės
indų ir avestų kalboje yra, be to, dar daug įvairių žodžių, atsiradusių iš bendros
šaknies, taip pat su dvejopa reikšme. Wimmeris (pusl. 649 ir toliau) įtiki-

112 A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija

namai įrodo, kad visi šitie išvardinti žodžiai atsirado iš vienos bendros
šaknies, kurios reikšmė, laikui einant, suskilo. Tokių reikšmės skilimų kalbų
istorijoj dažnai įvyko. Etimologiniai žodynai duoda daug pavyzdžių. '

Senovės indų kalboje, iš visų indogermanų kalbų turinčioj seniausiuo-
sius literatūrinius paminklus, tas reikšmės suskilimas dar nebuvo pilnai:
įsigalėjęs. Mes ten dar užtinkame visą eilę tokių žodžių, kuriems leksiko-
grafai duoda abi reikšmi: ir „aukoti“ ir „šauktis“. Senovės indai tos reik-
šmės dar nesuprato esant dvejopos. Jie įmatė aukoje šaukimąsi į dievybę,
ir, atbulai, šaukimusi į bet kurį dievą ėjo auka. Taigi, mes matome senovės
indų kalbą kaip tik pačioje išriedėjimo stadijoj, kur reikšmė jau yra pradė-
jusi skilti bet dar nepilnai suskilusi. Kaipo pirminę reiksmę galima nustatyti:
„aukojant gėrimų šauktis į dievybę“. 5

3. Wimmeris įtikino, kad III-me skyriuj aptartoji šaknis su reikšme
„šauktis“ sutampa su IV-me skyriuj aptartąja šaknimi su reikšme „ge-
riamą auką atnašauti“. Atsižvelgiant į graikų yšf0 yed0, gotų |
giutan, senovės vokiečių aukštaičių giozan „lieti“, šios šaknies pagrindinį
laipsnį reikia rašyti su balsiu e g'/Aev- su nykstamuoju laipsniu g'/u-. Pasi-
remdami esamąja žodynų medžiaga, mes šiai šakniai duosime visai kon-
krečią reikšmę: „geriamąja auka šauktis (į dievybę)“. Šita reikšmė
paskui, laikui bėgant, suskilo į reikšmę „geriamą auką atnašauti“ ir į reik-
šmę „šauktis“. Iš šitų sakralinių reikšmių vėliau atsirado profaninės reikšmės
„lieti* ir „šaukti“. Religinė ar sakralinė reikšmė buvo pirmesnė; nes nuo
reikšmės „lieti“ į reikšmę „šaukti“ ar atbulai nėra jokio tilto.

Germanų prolytė *gudham delto turi ne tiktai reikšmę „esybė, į ku-
rią šaukiamasi“, kaip trečiame skyriuje pasakyta, taip pat ne tiktai
reikšmę „esybė, kuriai aukojama“, kaip buvo išdėstyta ketvirtame |
skyriuje, bet, pasiremiant abiejų šaknų tapatybe, ji jungia abi reikšmes į
vieną: „esybė, į kurią šaukiamasi su aukomis“.

Po viso šito pagrindingo išdėstymo pasirodo dar kartą Wimmerio
atsargumas. Jis štai kaip išsireiškia: „Baigiame savo išdėstymą. Šitai rodo,
kad neabejojamo sprendimo apie žodžio Gott etimologiją ir pirminę reikšmę
duoti negalima, kadangi, kaip jau pradžioje pasakyta, žodžio *gu-dh4m šaknis
gu- yra įvairiaprasmė ir leidžia nustatyti indogermanų prokalbėj įvairių pra-
dedamųjų punktų, iš kurių kiekvienas turi atitinkamą reikšmę... Taip, ma-
tėme, kad *gudham gali būti „garbinama esybė; esybė, su kuria apsieinama
su religine pagarba“. Paskui išdėstėme, jog niekas nekliudo išaiškinti
*gudhnm kaip *bijomą, pagarbos reikalaujančią esybę“. Ant galo išaiškinome
*gudham kaip „esybę, į kurią šaukiamasi su aukomis“. Kas nesutinka su
mūsų identitikavimu indogermanų prokalbės šaknų g'Aau- „šauktis“ ir g'/eu-
„geriamą auką atnašauti“, tas gali įžiūrėti žody gudham ar „esybę, į kurią
šaukiamasi* ar „esybę, kuriai aukojama“. 2

Jei nesulauksime iš kur nors daugiau kitos naujos kalbiškos medžia-
gos, tai galima jau tvirtinti, kad atsargus, mokslingas tyrinėtojas, nieko
naujo šiuo klausimu negalės sugalvoti: nebent išvadą, kurios galimybę jau
nurodo Feistas (Etymologisches Worterbuch der gotischen Sprache?
1923, 168 pusl.), kad čia visai neturima reikalo su žodžiu paveldėtu iš
indogermanų prokalbės, bet su pirminių Europos gyventojų neindogermanų
palikimu. Tačiau tai tik nauja hipotezė, pridėta prie jau esamųjų ir neduo-
danti taip pat jokio tikrumo. B

A. Sennas: Keleto Dievo. pavadinimų etimolegija- 113

4. Slav. bogz.

Žodis bogs yra bendras visiems slaviams. Čia supažindinsiu skaity-
. tojus su šio žodžio vartojimu įvairiose slavių kalbose, vengdamas, aiškus daly-
kas, visų grynai išvestinių lyčių, paduodamas beveik tiktai pagrindinius žodžius:
Senovės slavėnų kalboje: /oy> „Dievas“; boguii „dievaitė“. 2
Rusų kalboje: 6.11 „Dievas“; Gornna „dievaitė“; GosknTLe4 „prisiekti“
(iš šito žodžio lietuviai pasidarė lytis čažytis, pasibažyti); Goxaii (atsiradęs iš
senovės lyties Gurgai) 1.61 „tegu tave!“
Gudų kalboje: boh „Dievas“. i 5
Mažarusių kalboje: 5'i/, kilm. ho/a „Dievas“; bužylų ša „prisiekti“; 6''h-me!
„[duok] man Dieve“! Iš šito atsirado naujas veiksmažodis b'/imaly sa „die-
vagotis, bažytis“. .
Bulgarų kalboje: log „Dievas“; v22-b04 v52-bog0 „į orą, aukštyn“; bož'ak
„elgeta“.
Serbokroatų kalboje: Log „Dievas“; bogac „elgeta“; bogalj „luošas žmo-
gus, luošys“; bvy-me „dievaži'; Vbogmati se „dievagotis“; božjak „elgeta“.
Slavėnų kalboje: bo; „Dievas“; božjal: „maža moneta“; božjast atsiradęs
iš božja oblust „epilepsija“ (eufemistinis posakis).
ekų kalboje: bū/*, kilm. boha „Dievas“; božec (eufemistinis posakis)
„tokia vidurių liga“; 6ūžek „dievaitis, stabas“; 4-božny „pamaldus“. =
Lenkų kalboje: bėy „Dievas ; bogduj, bodaj „duok Dieve!, tegu! *.
Aukštutinių sorbų kalboje: b0/ „Dievas“; žemutinių —b0y „Dievas“.
Polabų kalboje: biėg „Dievas“ (žiūr. Berneker Slavisches etymolo-
gisches Wėrterbuch I 66 ir toliau). 3
Kaip vokiečių kalboje žodis Go// yra vartojamas asmenvardžiams su-
daryti, taip ir slavių kalbose žodis boys. Iš gudų asmenvardžio Jo/-dan
(=Dievo duotas, senovės slavėnų kalboje Logndans) atsirado lietuviška pa-
vardė Pvgdonas. 2
Nuo žodžio boyz, turinčio reikšmę „Dievas“, Bernekeris (Slavisches |
etymologisches Worterbuch I 67) atskiria antrą žodį bogę su reikšme „da-
lia, pajus“. Tačiau ir Bernekeris sako, kad šitas antras žodis yra atsiradęs
iš tos pačios šaknies kaip ir pirmasis. Tuo niekas ir neabejoja. Su an-
truoju žodžiu turime gal reikalo šiame slavėnų kalbos tarmiškame posaky:
=lega boga rživa „jam blogai sekasi (jam lemtas piktas likimas)“. Šiaip šitas
žodis yra tik vartojamas sudėtiniuose žodžiuose (u-bog1, we-bog1) ir su prie-
sagomis, sudarančiomis kitus žodžius (bogata; -boztje).
Senovės slavėnų kalboje: bogais „turtingas“; nc-bogz, u-boyo» „neturtingas,
biednas*. un
Rusų kalboje: Gorars, GoroThid; 3-6 iriū.
Mažarusių kalboje: bv/atyj (atsiradęs iš senovės lyties “Vol. 1y:); w-bolyj;
* Ž-Diže (bevardės giminės) „javai; turtapalaikis“ (atsiradęs iš s1-boži,je).
S Bulgarų kalboje: bogat „turtingas“; boguvam „gyvenu laimingai, per-
IHjė“ i t ;
Serbokroatų kalboje: bogat „turtingas“; ne-bog, u-bog „biednas, neturtin-
gas“; ne-bore (atsiradęs iš *ne-božą; šauksmininkas prie žodžio ne-Log) „die-
važi!“,- ; ?

Soier 19277, 2 š > j 8

114 A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimclog ja ;

Slavėnų kalboje: bogai „turtingas“; u-bog, ne-bog „neturtingas, biednas;
vargšas“. Ž
“ Cekų kalboje: božaty „turtingas“; u-bely, ne-bohy „neturtingas“; ne-boštil:
ir (senesnės lytys) mebožčik (iš senesnio *nebožečikę, mažybinė lytis prie -
*ne-božbč» atsiradusio iš *me-bog+) „vargšas; velionis, nabašnikas“; meborak (iš
*sebožalk) „nabagas“; =boži „turtas“ (iš *»B-božpje). i

Lenkų kalboje: bogaty „turtingas“; u-bogi „neturtingas“; nie-borak „varg-
šas“; nieboszceyk „velionis“; 2-bože senovėje turėjo reikšmę „turtas, turtin--
gumas“, šiandien „javai“. ;

Aukštutinių sorbų kalboje: boluty „turtingas“; 'boki (“ubogs) „vargingas“;
wuje-bohi „mumiręs“; nje-božaiko „nabagėlis“; 2-bože „laimė“. | -

- Žemutinių sorbų kalboje: bogaty; "bagi; hu-bogi; nja-borje; nje-bonjetko;

z-božo „galvijai“. Sa :
2 Šitų žodžių atstovų randasi ir baltų (lietuvių, latvių ir prūsų) kalbose.
Lietuvių žodžiai nabašninkas, nab štininkas, nabižnykas, nabašnykas atsirado
iš kurios nors slavių kalbos, ar lenkų (mieboseceyk) ar gudų (nebošėik). ZŽmo-
nės, kalbėdami, surišdavo tą žodį su lenkų kalbos žodžiu mabožnik „pamal-
dus žmogus“, ir taip atsirado lietuvių kalboje lytis nabažnykas. (Žiūr.
Leskien-Brugmann Litauische Volkslieder und Marchen 339). |

Lietuvių kalbos žodį bagotas ir latvių bagats Trautmann'as (Baltisch-
Slavisches Worterbuch 23) laiko savais baltiškais žodžiais, o ne skoliniais,
kadangi prūsų kalboje yra asmenvardis Bogocz. Prieš tokią argumentaciją
Endzelynas (Mūhlenbach-Endzelin Lettisch-Deutsches Wėrterbuch I
240) visai teisingai sako, kad asmenvardžiai gali taip pat susidaryti iš sko-
lytinių žodžių. Dauguma lietuvių vardų ir pavardžių yra kaip tik sudaryti
iš svetimos medžiagos. Be to, Endzelynas tvirtina, kad slavių žodžiui bogata
latvių kalboje turėtų veikiau atliepti grynai (neskolyta) latviška lytis *baguots.
Taigi, pasilieka tiktai išvada laikyti ir lietuvių: bngotas ir latvių baga/s slavi-
škais žodžiais. ;

„Taip pat slaviškais skoliniais reikia laikyti lietuvių žodžius nabagas, uba-
gas ir latvių žodžius nabays, ubags. (Mūhlenbach-Endzelin Lettisch-
Deutsches Worterbuch I 249 ir II 685/686). Iš šitų žodžių ir lietuviai ir
latviai išvedė visą eilę naujų žodžių: pav. lietuviškai -wbagnutė, latviškai naba-
guot „elgetauti“. e B S IIa) i

Iš žodžio bogp „Dievas“ slaviai pasidarė išvestinį žodį Dievo namams*
pavadinti: senovės slavėnų kalboje božemiea ,templum“ (žiūr. Miklosich
Lexikon palaeoslovenico-graeco-latinum 39); rusų kalboje Goikunųa „kertė
gyvenumuose namuose stu šventais paveikslais, prieš kuriuos dažnai žiba ir
lempelė; bažnytėlė; Heiligenschrank; Gėtzentempel“; lenkų kalboje božnica
„kagalas, sinagoga“. Sitą žodį paėmė ir lietuviai ir latviai: lietuviškai bažny-
čia, latviškai baznica. Priegaidė rodo, kad čia turime reikalo su labai senais
skoliniais. - Tą žodį lietuviai bus paėmę iš gudų, ilgą laiką prieš lietuvių ir “
lenkų artimesniems santykiams prasidedant (žiūr. Mūhlenbach-Endze-
lin Lettisch-Deutsches Woėrterbuch I 269). :

-Kiti kalbamųjų žodžių giminaičiai randasi arijų ir graikų kalbose, būtent:
senovės indų kalboje 6žagas „laimė, gėrybė; dalytojas, ponas ; bhajati
„dalyti, priskirti“; b/ultam „valgis, valgymas“; avestų kalboje bašaiti „skiria

2

A. Sennas: Keleto Dievo pavadinimų etimologija 115

dalį, dalija ; baza-' „ponas, Dievas“; baga-, baya- (bevardės giminės) „dalis,
likimas“, ypač „palankus likimas, laimė“; senovės persų kalboje bagu- „po-
nas, Dievas“; šių laikų persų kalboje 441 „Dievas“; graikų kalboje žyayjov
„aš valgiau, «areiv „valgyti“. (žiūr. Berneker minėtoje vietoje 67;
Trautmann minėtoj vietoje 23; Boisacą Dictionnaire ėtymologigue de
la langue grecgue 1010).

Iš šitų žodžių galima jau suprasti, kad indogėrmanų prokalbės šaknis
bhag- išpradžių neturėjo jokios religinės reikšmės. Visose kalbose, kur tik
yra tos šaknies žodžių, užtinkame pirminę reikšmę „duoti dalį, priskirti
laimės“. Bet iš šitos šaknies atsiradusioji indogermanų prokalbės lytis
*bhiagos, turėjusi tiktai reikšmę „laimės, gėrybių dalytojas“, slavių ir iraniečių

„kalbose įgijo specialesnę reikšmę „Dievas“, kaipo „gėrybių, turto dalytojas*:
bogomę zoviemų, boja, neboho bagatsstva vsiems ot tovo sutp (Dievą vadiname
bog, nes nuo jo yra visiems turtai; žiūr. Lexicon palaeoslovenico-graeco-
latinum ed. Fr. Miklosich 38 pusl). Tuo tarpu sanskrito žodis b/agas paliko
prie bendrosios pirminės „dalytojo“ reikšmės. (žiūr. W immer Die Etymo-
logie des Wortes Gott. žurnale Zeitschrift fūr katholische Theologie XLI 631).

Bendrąją reikšmę, be jau minėtų žodžių, rodo dar senovės slavėnų
dievų vardai Stribogi ir Maždebogę, kurių aiškinimas tačiau yra ginčijamas.
Tuo klausimu yra išsitarę: 1) Bernekeris (Festschrift fūr Kuhn 177 ir toliau
ir 182), kuriam pritaria E. Fraenkel (Tautair žodis III 481), 2) Brūckner
(Kuhns Zeitschrift L 195).

Faktas, kad ir slavių ir iraniečių kalbos rodo tą pačią reikšmės raidą
nuo „dalytojo“ į „Dievą“, privedė kalbininkus prie išvados, kad slaviai bus
tai padarę iraniečių paveikti, ar bus net paėmę tą žodį iš iraniečių kalbos.
(Žiūr. -Berneker Slav. etym. Wėrterbuch 67; Fraenkel Tauta ir žodis III 31,
kur ir daugiau literatūros nurodyta).

Kad tarp iraniečių ir slavių kadaise buvo labai artimi santykiai (jų
būta kaimynais), įrodo aiškiai Hirt'as veikale „Die Indogermanen“ 588/9-
tame pusl. ,

Seniausieji vakarų iraniečių kalbos žodžio baga „Dievas“ liudymai |
randasi šiuose tikriniuose varduose: „Bag-dati=iraniečių baga-dėta ir Haag-
bartum arba Baag-maštum. Sitie vardai yra įrašyti į medų kunigaikščių są-
rašą, įtrauktą į vieną asirių karaliaus Sargono (722 metų iki 705 metų prieš
Kr. g.) antrašą (žiūr. Ed. Meyer žurnale Kuhns Zeitschrift XLII 14 ir to-
liau). Bet dar toliau senovėn rodo antras to paties žodžio skolinys mor-
dvinų kalbose. as

Erdzamordvinų kalboje yra žodžiai paz, pas, kuriems mokša-
mordvinų kalboje atliepia lytis puvas „Dievas“; erdzamordvinų kalboje
ški-pas, mokšamordvinų kalboje ška-bavas, ška-bas „dangaus dievas“. Mokša-
mordvinų žodis paras turi taip pat reikšmę „laimė“. Šitie žodžiai yra, kaip

„tur būt ir slavių žodis bog6, paimti iš iraniečių kalbų (žiūr. Paasonen
Finnisch-Ugrische Forschungen VIII 73 ir toliau; Setala Journal de la
Sociėtė Finno-Ougrienne XVII 4, 31; Hermann ĮJacobsohn Arier und
Ugrofinnen 202). Reikšmė Dievas“ rodo, kad mordvinai savo žodį gavo
tik iš iraniečių, o ne iš indų, nes vedų giesmės šio žodžio nepažįsta kaip
bendrinio „dievo“ vardo.

116 A. Sennas: Keleto. Dievo pavadinimų etimologija

Ed. Meyer (Kuhns Zeitschrift XLII 15) mano, kad žodis "baga- gal
gavęs reikšmę „Dievas“ kaip ypatingas Zarathustros religijos terminas. Bet
tam prieštarauja faktas, kad šitas žodis perėjo į mordvinų kalbą su reikšme

„Dievas“ jau iš iraniečių prokalbės, t. v. dar prieš Zarathuštros religijos
atsiradimą. Prieš: Meyerio nuomonę kalba dar ir ta aplinkybė, kad tik seno-
vės persų dantiraščiai, bet ne senesnysis avėstas, vartoja žodį baga- su.
reikšme „Dievas“.

Faktas, į jog ir mordvinai priėmė iraniečių žodį baga-, kalba už tai, kad ir sla- |
vių boy bus kilęs iš iraniečių kalbos. Jacobsoh n'as (Arier und Ugrofinnen
> pastaba 2) atkreipia dar dėmesį į tai, kad visi žodžiai, kurie slavių

albės laiku buvo paimti iš iranie2ij "kalbos, randasi taip pat suomių-
R kalbose. Tai, iš tikrųjų, įdomus faktas, nurodąs senovėje labai arti-
mus santykius buvus tarp iki, Atšjas tautų. ;

NB. Primenu gerbiamiesiems skaitytojams dar kartą, kad-spaisstuvei

nesant įrengtai specialiams kalbotyros raštams spausdinti, dažnai turėjau
“pakeisti nagrinėjamų žodžių say AS

= -T-

Religijų lyginimas seniau ir dabar.
(Profesoriaus Henri Pinard de la Boullaye S. J. kuriniu einant).
Par. Prof. Pr. Dovydaitis, Kaunas.

4. Renesansas bei Reformacija. -

Religijų lyginimo studijų evoluciją, apie kurią kalbėta praeitame skyrely,
buvo nulėmusios trejetas vyriausių priežasčių: aristotelizmo pasirodymas,
Rytų religijų augąs pažinimas, filosofijos pašokėjimas arabų, žydų ir lotynų
mokyklose. Po vidurinių amžių einančią gadynę, ypač XVI-XVIII šimime-
čiais, nauji įvykiai vėl atsiliepia ir religinės minties orientacijoj. Tokiais įvy-
"kiais dabar ypač eina senosios pagonybės atgaivinimas ir tikėjimo bei die-
„votumo sąvokų transformacija protestantizme: klasikinės senovės buvusios
užmirštos religijos kėlėsi iš karstų ir pasireiškė naujoviška religija (taip
galima pavadint Reformacijos religiją, vistiek, -ar ją laikysi grįžimu į grynąją
Evangeliją, ar ne).
„ XV-me šimtmety katalikų tikėjimas dar visur viešpatauja Vakaruose, ir,
kaip ir praeitieji amžiai, išgamina įžymių asmenybių dievotingo gyvenimo bei
„socialinio gailingumo srityse; (jų tarpe stovi, antai, ir lietuvių tautos šventasis,
karalaitis Kazimieras (1458--1483) '). Tačiau greta pasireiškia jau ir daug pikta-
naudžiojimų. Scholastikinė teologija patapo labiau rezoninga, nekaip išmin-
tinga, o ginčai popiežių su pasauliniais valdovais, rivalizavimas popiežių su
antipopiežiais per Didžiąją Schizmą (1378—1417) nusilpnino Bažnyčios
autoritetą. Didikų ambicijos bei plėšrumas į vyskupų rūmus ir abatijas
įvesdavo prelatus be pašaukimo ir skrupulų: jų pavaldinių dvasinei reikalai
jiems rūpėjo mažiausia. Delto ir žemesnioji kunigija gyveno papiktinantį
gyvenimą, dažnai net nesislėpdama. Šioji tat dviguba— mokslo ir drausmės —
dekadencija ir sudarė patogias sąlygas atplėšt tikinčiuosius nuo Bažnyčios
ir jos atstovų. Buvo būtinai reikalingas gilus atnaujinimas.
* *

*

Renesansas. — ltalijos miestų, ypač Venecijos, nuolatiniai santykiai su
Bizantija jau nuo XIII-jo šimtmečio, o ypač XIV-jo vidury sukėlė čia noro
studijuot graikų literatūrą. Kai turkams paėmus Konstantinopolį (1453)
daugelis mokytų vyrų iš ten išsikraustė ir atkeliavo Iltalijon, tai jau radosi
ir toms studijoms mokytojų. Spaudos sugalvojimas leido veikiai daugintis
tekstams. Vakarai stebėjosi taip ilgai nežinoję apie tokius puikius dalykus
ir karštai šoko taisyt apsileidimą. Kunigaikščiai ir popiežiai lenktyniavo del
garbės būti naujais Mecenatais. Senovė rodėsi atgimstanti iš nauja, ir todel
ši gadynė gauna Atgimimo vardą, o kadangi manyta visai negalint būti
žmogum pigiu būdu, tai šiomis studijomis apturimoji kultūra pavadinta
humanizmu. Nebe Dievas, bet gražus žmogus tampa šios gadynės idealas,
kaip kad yra buvę ir antikinėj senovėj. Iš Italijos šis judėjimas XV-me
šimtmety pasiekė Vokietiją, XVI-me 'šimtm.— Angliją ir Prancūziją.

1) Apie jį tik ką išėjo nauja prof. kun. A. Aleknos parašyta knygelė: „Šv. Kazi-
mieras Karalaitis“, Kaunas, 1927 (Šv. Kazimiero Draugijos leidinys). — Kad p. Pi-
nurd'as rašv „Saint Casimir, roi de Pologne“ (? Red.), tuo vargiai tenka stebėtis,

118 Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar

Šis grįžimas į senovę ėjo trejetu laipsnių: antikinės formos kultas
literatūroj bei mene, antikinės minties atstatymas ir, pagaliau, restauracija

ss ai le ryja

reikšmės, kaip naujai aptiktasai „dieviškasis Platonas“.
Aurispa ir Traversari 1438 m. atgabeno ltalijon pirmutinį pilną jo
veikalų rankraštį. Elokvencija bizantiečio Gemisto (1355—1464; jis vadino
save Plethon'u, kad priartintų savo vardą prie Platono), kurį Jonas III
Paleologas buvo delegavęs į Feraros ir Florencijos Bažnytinius Susirin-
kimus, sukėlė florentiečių entuziazmą Platono teorijoms ir davė akstiną
Medičiams įkurt Platono Akademiją, kurios labiausiai išgarsėjusiu nariu
buvo Marsilius Ficinus (1433—1499, Tas mokslininkas tuoj išleido
Porfyriaus, Pseudo-Jambliko, Hermio Trismegisto ir Proklo
raštus, ir patsai parašė Platono Teologiją (Theologia Platonica). Per -
kritikos klaidą, kuri, su retomis išimtimis, buvo kartojama ir toliau, net iki
XVIII-jo šimtmečio, Ficinaus akyse sakytieji neoplatonikai (paskutinieji
Plotino mokiniai) išrodė esą tikrieji Platono išaiškintojai. Todel ypač buvo
lengva suartinti ir krikščionybę su platonizmu. Ficinus, antai, ir paskelbė
Susiderinimą Mozės su Platonu (Concordia Mosis et Platonis)
ir krikščionybės dogmų patvirtinimą Sokrato mokslu
(Confirmatio christianorum per socratica).

Kiti šios gadynės galvotojai dėjosi Aristotelio mokiniais, bet puldinėdami
* tąjį jo minčių išaiškinimą, kurį buvo davę Albertas Didysis, Tomas
Akvinietis ir kiti viduramžių katalikiški galvotojai. Dabar vieni jų, kaip
Aleksandras Achillinus(f 1518, Augustinas Niphus (+ 1546)
ir Zimara (į 1532) dėjosi prie Averroeso, kiti, kaip Pomponazzi
(1462—1525)—prie Aleksandro Afrodiziečio, daugely punktų ne
mažiau nesuderinamo su katalikų dogma, kaip Averroes. Ir tuo keliu šios
įvairios grupės antikine filosofija besidominčių galvotojų (platoninkų, aver-
roininkų, aleksandrininkų) atskilinėjo ne tik nuo scholastikos, bet ir iš: visa
nuo katalikų ortodoksijos, ir gretimai kūrėsi naujoviškas humanizmas, vis
labiau ir labiau nepriklausomas nuo Bažnyčios, netgi jai neprietelingas; jis
atsistojo vieton senesniojo humanizmo, kurį buvo karštai rėmę toki vyrai, kaip
kardinolas Mikalojus Kuzietis (1404—1464), Rudolfas Agricola
(+ 1485), Jokūbas Wimpfeling'as (1450—1528) ir daugelis popiežių.

Atgaivinus neoplatonizmą, atgijo ir neoplatoniškas bei stoikiškas ale-
gorizmas tos gadynės raštuose apie antikinę mitologiją bei religiją; netu-
rėta nei kritiškumo nei istorinės nuovokos. Kaipo pirmasis tokių vėikalų
eilėj stovi jau Boccacio kompilacija Iezi įeveakoytas deorum libri XV
(1375), kurioj autorius, piktai ironizuodamas, senuosius „pagonis“ pastato
daug aukščiau už krikščionis. Ši knyga neturėjo konkurentų per ištisą
šimtmetį. Jau minėtas Gemistas (Plethonas) XV-jo šimtmečio vidury savuose
Nouo: rašo universalaus teizmo apologiją, o platonizmas jam yra evangelija.
Jo pėdomis ėjo Marsilius Ficinus, kuris Platono biografijoj rašo apie jį, kaip
apie kokį šventąjį ir sušunka su Apulejum iš Madauros: „Nos, Platonica familia,
nihil nouimus, nisi festum laetum,-caeleste, supernum“. — Erazmo Roter-.
damiečio (1469—1520) Religinės puotos (Convivium religiosum;

Tr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar 119

—

“t y. vienas jo Pasikalbėjimų) dalyviai į padanges kelia Ciceroną,
Plutarką, Virgilių, Homerą. Vienas jų, antai, tarp kitko kalba: „Aš negaliu
skaityt Cicerono raštų laikas nuo laiko jų nepabučiuodamas... Atvirkščiai,
kai aš skaitau mūsiškių raštus... tai, Dieve nemirštamas! koki jie šalti, paly-
ginant su anaisiais!.. -Aš bevelyčiau, kad žūtų visas Skotas ir kai kurie kiti
į ji panašūs, ne kaip kad vieno Cicerono arba Plutarko knygos“. Kitas
“ dalyvis tikrina: „Aš vos susilaikau neištaręs: Sancte Socrates, ora pro nobis!“
Trečiasis atsako: „Kai aš, tai dažnai visai nesiginu -palankiai pranašaudamas
apie šventojo Virgiliaus ir Homero sielų išganymą“. Panašiai išsireiškia ir
Zwingli's, drauge būdamas ir vienas reformacijos šulų, ir Humanizmo pažibų.
Kreipdamasis į Praną I, jis sako: „O krikščioniškiausias karaliau! Jei tu savo
darbuose seki Dovydų, Ezechijų, Jozijų pėdomis,... tu vieną dien paregėsi
patį Dievą... Ten tu privalai tikėtis pamatysiąs... Adomą, Abelį, Enochą... Petrą
ir Paulių... Herkulį, Tezejį, Sokratą, Aristidą, Antigoną, Numą, Kamilį, Kato-
nus, Scipionus“.. — Taip tat kėlėsi senobinė religinė nuotaika; drauge kė-
lėsi ir senobinis gyvenimo idealas—seguere naturam! Humanistas jautėsi
suvaržytas krikščionių religijos dogmų. Italų humanistai Lorenzo
Valla, Beccadelli, de balsas vokiečių Jokūbas Locher'is ir
Ulrichas von Hutten'as savo raštuose skelbia „linksmesnį gyvenimą“,
t. y. kūno palaidumą ir prabangą. Leidžiamos piktos satyros prieš scholastiką,
kunigiją ir ypač vienuolius, o paskui ir prieš pačią ortodoksiją, prieš dog-
mos autoritetą, prieš Bažnyčios askezę bei moralę. Tokių raštų ryškiausi
- pavyzdžiai, antai, yra: Erazmo Roterdamiečio Kvailybės pašlo-
vinimas (Moriae encomium, id est stultitiae laus, 1509 ir t.), taip pat jo
Krikščionio kareivio vadovėlis ir Pasikalbėjimai; Enriko
Bebelio (1472—po 1518) Sąmojai (Facetiae, 1506 ir t); Reuchlin'o
(1455-1522) raštai, ypač jo nuodingi pamiletai prieš savo priešininkus;
Obskurantų laiškai (Epistolae virorum obscurorum, 1515—1517),
kurio rašto didelę dalį sustatė Crotus Rabianus ir Ulrichas von
Hutten'as; Rabelais'o raštai Pantagruel (1532) ir Gargantua
(apie 1535); Bonaventuros des Perierso Pasaulio varpas
(Cymbalum mundi, 1538). Tai svarbiausieji gaminiai, nekalbant apie
tiesioginius bažnytinių reformatorių raštus. i
Religiniame galvojime paskutinė išvada iš neoplatonizmo premisų buvo
religinis indiferentizmas. Jau Erazmas, pasigaudamas alegoriško
aiškinimo, antikinėse pasakėčiose randa lygiai tiek pat, kaip ir Sventajame
Rašte, ir Ciceronas jam rodosi įkvėptas iš dangaus. — Gotos kanonikas
Konradas Mudtas (plačiau vadinamas /Mutianus), nulemiančiai pavei-
kęs Erfurto universiteto orientaciją, savo privatiniuose laiškuose dar aiškiau
kalba apie visuotinąjį teizmą. Štai viena tipinga jo ištrauka: „Est unus deus
et una dea. Sed sunt multa uti numina ita et nomina: Jupiter, Sol,
Apollo, Moses, Christus, Luna, Ceres, Prosepina, Tellus, Maria. Sed
haec cave enunties. Sunt enim occultanda silentio tanguam Eleusina-
rum dearum mysteria. Utendum est fabulis atgue enigmatum integu-
mentis in re sacra. Tu, Jove, hoc est optimo maximo deo propitio,
contemne tacitus deos minutos. Guum Jovem nomino, Christum intellige
et verum Deum. Satis de his nimium assurgentibus“. — Išgarsintas pran-
cūzų XVI-jo šimt. publicistas, juristas, valstybininkas ir istorijos filosofas

120 5 Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar

protestantas Jean Bodin (Joannes Bodinus 1530—1596) savame septyneto
įvairių pažiūrų mokslininkų pasikalbėjime tikrąja ir seniausiąja religija laiko
tąją, kuri esanti įspausta žmogaus dvasioje. Todel, kas palaikąs tyrąjį
dievybės ir gamtos dėsnių kultą, neturįs abejot, jog amžinai džiaugsis taja
laime, kuri šiandien atlygina teisingajam - Abeliui. Pasikalbėjimo dalyviai
nuostabiai taikingai išsiskirsto šios nuomonės įtikinti ir atsideda praktikuot
dievotumą bei dorovumą, bet daugiau niekados nediskutuodami apie
religijas, nors kiekvienas laikė savąją esant tobuliausią. „Ouae cum ita sint,
nonne praestat simplicissimam“ illam et antiguissimam - eandemgue verissi-
mam naturae religionem, a gua discedendum non erat, amplexari, illam
inguam 'religionem uniuscuiusgue mentibus ab immortali Deo insitam, in
guam Abel, Henochus, Sethus, Jobus, Abrahamus et Deo carissimi heroes
vixerunt, guam inter tot ac tam varias opiniones incertum guemgue vagari
nec habere certam animi sedem gua acguiescas.. Deinceps mirabili cor-
cordia pietatem ac vitae integritatem... coluerunt, sed nullam postea de reli-
gionibus disputationem habuerunt tametsi suam guisgue religionem summae
vitae sanctitate tueretur“ (Colloguium heptaplomeres de abditis rerum subli-
mium arcanis, ed. L. Noack. 1857, 351, 358). O tuo tarpu šis tokių laisva-
maniškų ir tolerantiškų pažiūrų atstovas savoj „Demonomanijoj“ (Paris 1580)
reikalauja žiauriausio raganų persekiojimo! — Des Periers savo „Varpe“
galų gale tvirtina, kad visų bažnyčių dogmos tėra melas, apgaulė, šarlata-
nizmas. Panašiai ir Rabelais. sz

Vertinant humanizmą lyginimo religijų mokslo pažangos atžvilgiu, taigi,
matyt, jog atsižvelgimas į senovę pradžioj reiškė lyginamojo metodo atgal-
eigą. Bet vis delto ir humanizmas buvo šiam mokslui vaisingas tuo atžvil-
giu, kad jis sužadino susidomėjimą žmogum kaip žmogum, 0 tuo
ir visų žmonių religijomis. Tokio požvilgio vedamas, Teutonų ordeno ku-
nigas Jonas Boem'as 1520 m. išleido savo rinkinį Omnium gentium
mores, leges et ritus, tiekdamas jame Afrikos, Azijos ir Europos reli-
gijų pirmąją paralelinės istorijos bandymą, kiek jis apie tas religijas buvo
turėjęs žinių. Panašių bandymų šią gadynę darė ir kiti, k. a: A. Sardi
(De moribus ac ritibus gentium, 1557; Antiguorum numinum et heroum
origines, išleista tik 1775; itališkas G. Giglio vertimas, su papildymu apie
Etiopiją ir Laponiją iš D. de Goes'o, išėjo 1564); Jean Tixier de
Ravisi (Ravisius Textor, Theatrum poeticum atgue historicum sive Officina
(1-sis leid. 1522); G. Pictorius (Theologia mythologica, 1532; Apotheoses
I. III... Deorum nomina, imaginės et earundem complectentes allegorias, 1558;
Physicarum guaestionum centuriae tres... Guis verus Deus, Unde gentiles
dij, 1568); L. Giraldi (De deis gentium varia et multiplex historia, 1548,
pakartota Opera omnia, 1580), V. Cartari-(Le imagini con la spositione
de i Dei, 1556). Šie veikalai buvo daugel kartų naujai išleidžiami ir verčia-
mi į kitas kalbas; taigi, nors būdami didumoj menkos vertės, jie turėjo didelio
pasisekimo. Savo alegoriška egzegeze jie galėjo prisidėt paskleist mintį,
kad visų tautų tradicijose yra užverta kilnių, nevienu atžvilgiu palyginamų |
su krikščionybės idejomis, ir tuo būdu rengė religinį indiferentizmą, uni-
versalų teizmą bei racionalizmą, apie kurį aukščiau sakyta.
: Humanizmui pakulniui eina Reformacija, kuriai Humanizmas rengė dirvą
vis aiškiau priešindamasis Bažnyčiai, nors Humanizmo. ir Reformacijos pa-

Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar “421

grindinės pažiūros į žmogaus esmę yra skersmenai priešingos: pirmajam

žmogaus prigimtis yra atbaigtas idealas, antrajai—ji yra gimtosios nuodė-

'mės perdėm sugadinta. Taip pat ir Reformacija, nors kitokiais akstinais

negu Humanizmas, patvariai paveikė religijų lyginimo tyrinėjimą bei metodą.
* . Di Mk

*

; A :

Reformacija. Prieš įkainuojant Reformacijos poveikį lyginamam reli-
gijų studijavimui, dar suminėtini nuo jos nepriklausomi raštai, kuriuose toliau
varoma Renesanso pradėta kryptis ir reiškiasi veikiau Humanizmo judėjimas.
Vieni šių raštų yra tartum kokios lyginamosios mitologijos Sumos; jų au-
toriai: N. Conti (Comes, arba Le Compte: Mythologiae sive explicationum
fabularum libri X, 1551), Francis Baco (De Sapientia Veterum, 1609),
P. Gautruche (L'Histoire počtigue, 1658), F. Pomey (Pantheum mythi-
cum seu Fabulosa Deorum historia, 1659); kiti rašo tartum pagonybės ir
krikščionybės lyginamąją teologiją, kaip, antai: A. Steuco (De perenni
philosophia libri X, 1540), G. Wicel (Parallela affinia, sive Correspondentia
prophana sacris, 1544), M. Pansa (De osculo ethnicae et christianae
philosophiae, 1601), R. Breganius. (Theologiae gentium de cognitione
divina enarrationes V, 1621), -L. Galantes (Christianae theologiae cum
Platonica comparatio... imo cum tota veteri sapientia, 1627), F. Picinelli
(Lumi riflessi.., 1667; Lumina reilexa, seu omnium veterum... exactissimus
consensus cum... singulis pene versiculis SS. Bibliorum, 1702), T. Pianner
(Systema 'theologiae gentilis purioris, gua guam prope ad veram relig. gen-
tiles accesserint... ostenditur, 1679), J. Becan van Gorp (Becanus Goro-
pius, Origines Antwerpianae, 1569), E. Gerhard (Umbra in luce, . sive
consensus et dissensus religionum... cum veritate christiana, 1667), J. B.
Crispo (De ethnicis philosophis caute legendis, 1594), Fr. Patrici
(Nova de universis philosophia, 1591), R. Cudworth (The True Intellectual
System of „the Universe, 1678), J. L. Mosheim (Systema intellectuale
huius universi, 1773). Šiame autorių sąsaše yra įvairios konfesijos žmonių-—
katalikų ir protestantų. .

Reformacija prisidėjo nukreipt demesi nuo mitų ir tikėjimų į apeigas
bei kultą. Jos paveikimas šiąja linkme buvo labai pajustas. Nuo pat pra-
džios, nepaisant savo skirtumų dogmos dalykuose, visų niuansų liuteronai
ir kalvinistai sutartinai pradėjo smarkią kovą su Romos Bažnyčios litur-
gija. Tai kovai ginklus jie ėmė iš naujai aptiktų arsenalų neoplatonizmo
raštuose. Pakartodami Porfyriaus, Juliono Apostatos, Hieroklio, Vigilantiaus
ir Fausto priekaištus, jie stengėsi įrodyt katalikų liturgiją kilus iš antikinio
pagonizmo. 1521 m. vienuoliai augustinionai atmetė, kaip. stabmeldišką,
Eucharistijos ir Mišių kultą. Melanchtonas, truputį vėliau, kurstė ma-
gistratus naikint „stabmeldiškus kultus“ (Concilium de officiis Evangelic.
magistratuum in abolendis impiis et idololatricis cultibus, 1611). Jis tarp
kita, antai, sako: „Sic et ethnici fecerunt, guorum exemplum cur reprehendi-
tur, si licet cuilibet suo arbitrio cultus Dei fingere“? — „Contra (Eucha-
ristiae) pium usum... pervaserunt in Ecclesiam horrendae profanationes, guas
laxari et vitari necesse est, iuxta illud: „fugite idola“ (I Cor. X, 14)“. Kal-
vinas apie Bažnyčios apeigas rašė: „Et n'est point de merveilles gue ceux
gui les ont mises sus sont tombez en ceste folie de s'amuser et decevoir

12272 Pr. Dovydaitis Religijų lyginimas seniau ir dab.r

les autres en tels badinages frivoles, veu gu'ils ont prins pour leur patron
en partie les folles resveries des Payens, en partie les observations de la
Loy Mosaigue, Iesguelles ne nous appartenoyent non plus gue les sacrifi-
ces des bestes brutes et les choses semblables lIesguels ils ont ensuyvies
sans discretion, comme singes...“ (Instit. chrėt IV, 10). „Pagoniškojo papizmo“
tezę Kalvinas pilnai išplėtoja raštuose De vitandis superstitionibus
ir Traitė des religues. — Ir Liuteris, eidamas savo nusistatymu, negalėjo
prileist egzistavimo pajėgių apeigų ex opere operato, t. y. tinkamų visoj
geros dispozicijos sieloj sukelt vidujinio atnaujinimo. Scholastikų doktriną,
apie sakramentus ir Bažnyčios Tėvų mokslas, kurį scholastikai buvo reziu-
mavę, negalėjo turėt malonės jo akyse. ž

Reformacijos galvoms pradėjus kovą, ginčas del pagonybės intfiltracijų
nepasiliovė ir toliau. Buvo nusmerkiamos asketizmo praktikos, sakramentai,
šventųjų kultas, kryžiaus kultas, paveikslų ir relikvijų kultas, išviršinė liturgijos
įranga. Chemniz'as, antai, rašo: „Inter idololatriam Gentium et inter
cultum ac inivocationem Sanctorum nihil nisi nominum seu appellationum
tantum ' mutatio interest“ (Examen Concilii Trident. 1861); Gerhard'as,
trumpoj reziumėj suskaičiuoja visus Romos katalikų idolatrijos pavidalus:
hagiolatrija, angelolatrija, staurolatrija, skeletolatrija, papolatrija... (Loci theol.,
išl. 1867). — Antros ir trečios eilės įvairių šalių protestantų teologų čia netenka
suminėt, nebent Henri Estienne'o veikalas (Introduction au traitė de la
conformitė des merveilles anciennes avec les modernes ou traitė preparatif
a V' Apologie pour Hėrodote“ (ėd. 1789).

Atsakydami į šiuos priekaištus, katalikų rašytojai savo rėžtu kėlė
aikštėn argumentus, formuluotus III-V šimtmečių Bažnyčios rašytojų. Jie,
eidami paskui Augustiną, skiria tarp Goukela Ir Kazseia; jie pabrėžia intencijas
ir dogmas, kurios materialiniu atžvilgiu gana panašioms praktikoms
suteikia formaliniu atžvilgiu skirtingą prasmę. Iš katalikų kontroversistų
paminėtini: Italijoj—kardinolai Baronius ir Belarminas; Vokietijoj--
Canisius, J. Gretser, Gr. de Valentia, broliai A. ir P. Walenbur-
< h'ai; Anglijoj—J. Warner, V. Canes, Th. Godden; Ispanijoj-Suarez
ir Vasguez; Prancūzijoj—L. Richeome, Th. Raynaud, Bossuet ir
N. Alexandre. Vieni jų labai griežti, kiti, kaip kardinolas Baronius savo
Analuoseir archeologas Paolo Aringhisavoj Roma subterranea
linko pripažint kai kurių bažnytinių papročių paėmimą iš pagonybės, kurie
papročiai naujam mokslui tačiau privalu aiškint kitoniškai.

„Pagoniško papizmo“ puldinėjimai iš protestantų šono pagaliau sukėlė
gilesnio pagonybės. ir krikščionybės liturgijų lyginimo reikalą. Tyrinėjimai
pamažu pradėjo atsistot ant platesnės papėdės. Studijavo—vis dar puldami
ir „Romos bažnytinę idolatriją“—arba bendrai idolatriją ir prietarus, kaip
Th. Tenison (Ot Idolatry, 1678) ir Arthur Youg (An Historical Dis-
sertation on Idolatrous Corruptions in Religion, from the Beginning of the
World, 1734) arba užsimodami dar plačiau, kaip Ed. Stillintleet (Origi-
nes Sacrae, 1622), John Owen (Oeokcyo0usvx TavTodA7A, 1661), Theo-.
philus Gale (The Court of the Gentiles, 1669 —82), Gėrard Vossius
(De theologia gentili et physiologia christiana, 1641—69) ir Pierre Jurieu
(Histoire critigue des cultes bons et mauvais gui ont ėtė dans !' Ėglise
depuis Adam jusąu'a Jėsus-Christ, 1704).

Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar 123

Be liturgijos, protestantizmo puolimas buvo nukreiptas ir į Bažny-
čios dogmas bei jų skripturines versmes. Jau Humanizmas, prieš
suantikatalikėdamas ir supagonėdamas, buvo iškėlęs būtinumą, su klasikine
senove, studijuot ir krikščionybės senovę. Įdomus tokių pastangų mėgini-
mas, antai, yra Spanheimo kunigo „Jono Tritheim'o (1462—1516)
Catalogus scriptorum ecclesiasticorum. Reformacija dar labiau
išjudino šios srities studijas. Kai Liuteris mėgo atsišaukt į patristinius
argumentus, tai katalikų teologai, atvirkščiai, tradicijos vardu kovojo su
reforma. Todel liuterionai, kalvinistai-ir anglikonai pasijuto priversti atsakyt
į šiuos priekaištus, parodydami reformos susidėrinimą su pirmine krikščio-
nybe. Šiais motivais eidamas, antai, Mathias Vlacich (daugiau žinomas
vardu Flacius Illyricus) išleido savąjį Catalogus testium veri-
tatis gui ante nostram aetatem reclamarunt Papae (1556) ir to paties
žanro; Varia doctorum piorumgue virorum de corrupto Ecclesiae statu poemata
(1556). Paskui, surinkęs bendradarbių, jis įvykdė dar plačiau užsimotą
projektą: patiekt pilną krikščionybės istoriją, pažymint amžius po amžiaus
moditikacijas, įvestas į jos dogmas, liturgiją, visuomeninę organizaciją, vadi-
nasi, parodyt vis ėjusią didyn pagonybės idejų ir papročių intiltraciją Kata-
likų Bažnyčion,-—kalbant 19-jo šimtmečio terminu—krikščionybės helenizaciją.
Tuo būdu kilo anos pagarsėjusios Magdeburgo Centurijos (Eccle-
siastica historia,integram Ecclesiae Christi ideam...secundum singulas centurias...
complectens... per aliguot studiosos et pios viros in urbe Magdeburgica,
1559—74; autoriai: M.. Vlacich, J. Wigand, M. Judex, B. Faber, A. Corvinus,
T. Holthuter). Katalikų Bažnyčios gynėjai taip pat žengė šiuo keliu. Toki
yra darbai: V. Eisengreino Centenarii XVI adversus novam Hist.
Eccl. guam M. Flacius et eius collegae Magdeb. nuper ediderunt (1566; šis
veikalas liko nebaigtas; to paties autoriaus: Catalogus testium veritatis
locupletissimus, 1565), kardinolo Baroniaus išgarsėję Bažnytiniai
metraščiai (Annales ecclesiastici); kardinolo Belarmino kitokio litera-
tinio pavidalo Kontroversos ir vėliau D. PelaubeiL. Thomassin'o
Teologijos dogmos..

Humanizmo išjudintas senųjų kalbų mokėjimas, archeologiniais tyrinė-
jimais augąs susidomėjimas, reformatorių išimtinas atsišaukimas į Sventąjį
Raštą sukėlė ir biblinių studijų transtormaciją. Ir šitai vedė į religijų
lyginimą. Nuo pastabų, aiškinančių Sv. Rašte suminėtus žydų ir pagonų
papročius, prieita prie tikra prasme istoriškų veikalų apie žydų ir senovės
pagonų religijas; tų veikalų autoriai buvo taip pat ir protestantai, ir katalikai.
Antai, ispanų benediktinas Arias Montanus su savomis Žydų Seno-
vėmis (1593) buvo vienas pirmųjų, paskui paminėtini John Seldeėn
(Syrų dievai, 1617), olandų kalvinistas P. Van der Kun (Petrus Cu-
naeus, Hebrajų respublika, 1617), kalvinistas Gererdas Vossius
(Pagonų teologija, 1641—69), kalvinistas S. Bochart (Phalegas
ir Kanaanas, 1646—74), liuteronas J. H. Ho ttinger (Historia Orientalis,
1651; Bibliotheca orientalis, 1658; "Apyaiokozia orientalis, 1662), anglikonas
Thomas Hyde (Historia relig. veter. Persarum, 1700 ir t). Visus šiuos
veikalus būdina šiedvi“ savybės: jie visi palaiko judaizmo ir krikščionybės
viršenybę bei išimtiną tiesą, ir politeizme. visi sutartinai įmato pirminės reli-
gijos išsigimimą. Kitais klausimais, k. a. del idolatrijos kilmės, religinių

>

124 Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar |

analogijų reiškiama labai įvairių nuomonių. Paminėtina šią gadynę (Postel'io,
Guichard'o, Heinsiaus ir k.) iškelta nuomonė, kad religijų giminingumui
paaiškint galima pasinaudot kalbų giminingumu. Bet nežinojimas sanskrito
kalbos giminybės su kitomis indoeuropiečių kalbomis neleido šiokio užsi-
mojimo išplėtot, o buvo apsirėžiama tiktai semitiškomis kalbomis, hebrajų
"kalbą laikant pirmine žmonijos kalba. Bet vis delto šią gadynę religijų
lyginimas buvo pajudintas pirmu kart ir iš filologijos šono (John Selden,
Cudworth, jėzuitai Athanasius Kircher ir Heinrich Roth).

Hebrajų kalbą laikant pirmine kalba, prieita mintis, kad ir įvairių mito-
logijų versmės reikią ieškot izraelitų tradicijose. Ir vėl iškyla tezė apie
pagonų plagiatą iš Šv. Rašto; tezės išsiplatinimui dabar dar padeda
reformatorių mokslas apie žmogaus prigimties visišką nepajėgumą tiesą
pažint. Plagiato tezę palaiko toki pirmos eilės protestantų mokslininkai,
kaip Vossius, Borchart'as, Hugo Gratius, Th. Gale; visa pilna-
timi šią teoriją išplėtoja Avranches'o vyskupas Huet'as savo veikale De-
monstratio evangelica (1690); jis ir fideizmo “ šalininkas (De imbe-
cillitate mentis humanae, 1723). Nedaugelio teorijos priešininkų balsai, kaip
anglikono Spencerio, benediktino Calmet'o ir jėzuito Lescalopiero
vargiai išgirstami. Tuo tarpu priešingoji kryptis visiškai paleidžia fantazijos
vadeles: Aure, Amsterdamo pastorius G. Croese (“Ounjpoc šžpa:o<, 1704)
Odisejoj suranda patriarchų istoriją, Iliadoje — Jericho paėmimo aprašymą.
Jokubo Il medikas E. Dickinson'as (Delphi phoenicizantes, 1655) iš
Jozuės knygų išvesdina visas Delfų tradicijas ir nagrinėja klausimą apie
Noės atvykimą ltalijon; pagaliau H. de Monteacuto (Montagu, Daemonis
mimica, 1612) prikėlė ir pamėgždžiojimo tezę, perstatydamas velnią kaip
Dievo bezdžionę (—pamėgždžiotoją) visuose dalykuose. Pitagorą ir Platoną jis
nelaiko skaičiusiais Mozės, bet buvusiais vertais apturėt iš Dievo tiesioginio
įkvėpimo, kaip kad Balaamo asilaitė!

Prieš šitokius kliedėjimus anglikonų teologas John Spencer savo
pagarsėjusiame veikale apie hebrajų ritualinius įstatymus (De legibus' He-
braeorum ritualibus earumgue rationibus, 1685) išvedė į frontą taip pat jau
ir senojoj krikščionijoj vartotą tezę apie Dievo nuolaidą žydų silpnybėms:
ne pagonys mėgždžiojo Sv. Raštą, bet žydai, Dievo leidžiami, paėmė iš
pagonybės tūlą bruožą ir pastatė tikrojo Dievo tarnybon.

Visoms šioms teorijoms bendra yra apologetiška kryptis, nuo kurios
nelaisvi net ir toki norį būti daugiau grynai religijų istorinio pobūdžio vei-
kalai, kaip E. Brerewood'o Enguiries touching the Diversity- oi
Languages and Religions (1614), A. Ross'o Ilavoėše:a, or, a View ot all
Religions in the World (1653), Jovet'o Histoire des religions de
tous les royaumes du monde (1676--80). Mat, humanistams ir reiormatoriams
puldinėjant senąją Bažnyčią, apologetika, pirmiau pas katalikus, o paskui
ir pas protestantus, atsiskyrė nuo teologijos kaip atskira šaka ir išsidirbo
nuosavą metodą: prie įrodymo filosofinių religijos pagrindų apskritai ir
apreiškimo fakto, kaip trečioji dalis, prisidėjo įvairių religijų lygini-
mas, iš ko, kaipo darbo vaisius, turėjo pasirodyt tikroji religija.

Jau humanistai Marsilius Ficinus (1474), Pico de Mirandola
ir jo mokinys Petras Ramus (1576), paskui domininkonai Jeronimas
Savonarola(1497)ir Viliamas Totan'as (1511), observatinas A.Spina

Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar * 125

(1511) statė apologetiką į naujas vėžes, į kurias paskui apie 16-jo šimtmečio
vidurį įstojo ir Reformacijos rašytojai kovodami už sa vo koniesiją. Tarp jų
randasi ir išgarsėjęs juristas bei valstybininkąs Hugo Grotius(1584—1645)
su savuoju „Bewys van den waren Godtsdienst“ (1622) ir kitais šios srities
veikalais (plačiau apie jį jau rašyta „Sotero“ 1925 m. 180—106 pusl).

Galutina išvada ta, kad ir Reformacijos gadynė žymiai praplėtė religijų
lyginamąsias studijas. Abiejų „konfesijų“ kova stūmė daryt lyginimą,
ginčas del istorinės pirmenos ypač kėlė reikalą religijos moksle nustatinėt
chronologiją.

5. Racionalizmo ir agnosticizmo gadynė.

Racionalizmas. 17-jį ir 18-jį šimtmečiu priimta vadint raciona- “
lizmo, apšvietimo amžiais. Racionalizmas — tai tokia doktrina, kuri atmeta
visa, kaipo priešinga protui, kas viršija protą; racionalizmas eina
iki neigimo stebuklų, kaipo . išimties iš gamtos dėsnių. Racionalizmo
srovė pradėjo sruvent jau antrąjį Humanizmo periodą. Reformacija, rodos,
lyg būtų turėjusi ją apstabdyt, bet humanistiško racionalizmo ryšys su |
- „protestantiškuoju surnaturalizmu negalėjo ilgam patvert. Laisvo tyrinėjimo
principas, kurio vardan buvo daroma reforma, jau davė pagrindo pramatyt,
kad reformos įvestosios naujovybės tai buvo tik pradžia to, kas turi įvykt“
- netolimoj ateity. Ir štai nuo 17-jo šimtmečio pradžios racionalizmas pasi-
reiškia socinionų antitrinitarizmu, šimtmečio viduriop jis su Herbertu
Serburiečiu triukšmingai išeina į sceną anglikonizme, ir 18-me šimtmety '
jis didele dalimi inspiruoja religines spekulacijas. Ir jei, kaip tvirtina
J. Reville'is, antgamtinio apreiškimo paneigimą laikyt pirmąja objektivaus
religijų studijavimo sąlyga, tai religijos mokslą reiktų laikyt prasidėjus tik
nuo šios gadynės. Tačiau jau tai, kas iki šiol buvo dėstyta, pakankamai
rodo šiokį manymą esant netiesą. (O artimiausias dėstymas parodys, jog
šią gadynę religijų lyginimo studijų pašokėjimas įvyko ne racionalizmo dėka,
bet pirmiausia del to, kad iš Naujojo Pasaulio ir kitų Žemės kraštų, su
kuriais Europa pradėjo vis daugiau bendraut, buvo gaunama vis daugiau
- naujos medžiagos.

Pirmiausia “naujų šalių suradėjai ir misionieriai savais pranešimais apie
naujuosius kraštus ir jų gyventojus įnešė religijų lyginimo mokslan naujos
gyvybės. Pirmųjų tyrinėtojų kelionių aprašymo rinkiniai buvo išleidžiami
įvairiomis kalbomis ir juose jau buvo daug taip pat ir religinių tikybų
aprašymų. Dar didesnės reikšmės turėjo aprašymai misionierių, pažinusių
naujas tautas pagrindingai, o ne tik praeinant pro šalį. . Pranciškono B.er-

„nardino de Sahagun'o veikalas Histoire gėnėrale des choses
de la Nouvelle-Espagne (ėd. D. Jourdanet, Paris 1880) ir jėzuitų rin-,
kiniai Relations de la Nouvelle-France ir Lettres ėdifiants
patiekė „laukinių“ religijos patikimų aprašymų. Rods, kai kurie šių misio-
nierių paviršutiniais lyginimais ir suklysdavo; pav, buvo tvirtinama Ameri-
kos gyventojus kilus iš žydų. Bet iš pačių misionierių tarpo ėjo ir tų

“klaidų atitaisymai. Antai, kun. J. Fr. Lafitau S. J, Kanados misionierius,

nurodė į tai, jog visų tautų lygi žmogaus prigimtis ir panašūs rei-
kalai galėję visur sukelti panašių pažiūrų ir papročių, ir kad del to netenka

126 Pr, Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar“

kalbėt apie: jų savitarpio priklausomybę. (Moeurs'dės sauvages amnėrigua,
nes comparėe aux moeurs des premiers temps, 1724). Šiuo laiku pradėta
lygint „laukinių“ religija su klasikiniu pagonizmu. Ir panašumas anti-
"kinių misterijų su „laukinių“ misterijomis aiškinta tuoju pat žmogaus pri-
gimties panašumu. Vadinasi, jau tuomet buvo reiškiamos šių dienų antro-
-pologinės mokyklos pažiūros.

Kiti misionieriai ėjo į Rytus, ir, su didžiausiais savęs pačių pasiauko-
jimais, siekė įsigyvent į europiečiams visiškai svetimas Rytų kultūras bei
religijas. Tarp tokių šių kraštų misionierių pirmoj eilėj eina jėzuitai Ricci
ir P. de Nobili. Juodu buvo nusistatę toleruot savo atverstųjų tautinius
papročius, kuriuose, juos pagrindingai išstudijavus, neįmatė esant prietarų
ir stabmeldybės. Tuo būdu Ricci's turėjo sekmių Kinijoj, o Nobili's—In-
dijoj. Cia didžiausių skirtumų buvo darę kastų skirtumai. Krikščionybė
tegalėjo būt tik žemiausios paniekintos kastos—-parijų —religija. Bet kai
Nobili's neatmetė aukštųjų klasių gyvenimo papročių ir leido visa, kas, jo
sprendimu, neįžeidė Kristaus religijos, tai kąbežiūrint jis turėjo prozelitų
jau ir tarp bramanų, kurie iki tol buvo griežčiausiai priešinęsi Evangelijai.
“ Taip tat šie kilnūs vyrai buvo suradę ne tik protingą misionieriavimo metodą—
prisitaikymą, —bet didžiausiai patarnavo ir mokslui savais pranešimais apie
Azijos religijas bei kultūras. Už tai šie apaštalai susilaukė didžiausio puolimo
ir šmeižimo savo priešininkų, baigiant jansenistais ir Volteriu. .

Kunigų Ricci'o, dė Nobil'o ir jų papėdininkų uolumas studijuot *
šventąsias indų ir kinų knygas pirmu kart suteikė europiečiams žinių apie -
tuos raštus. Antai, kun. Jonas Calmette'as 1730 m. pranešė aptikęs
du pirmuosius V.edus, 1732 m.--ketverius Vedus, kuriuos bramanai buvo
laikę didžiausioj paslapty. Calmette'as tas knygas kopijavo ir siuntė Pary=
žiun. Jėzuitai buvo taip pat pirmieji autoriai įvairių veikalų apie indizmą, bu-
dizmą, zaratustrizmą; jie rašė ir pirmąsias sanskrito gramatikas, pažymėdami
tos kalbos giminybę su Europos kalbomis ir tuo būdu skindami kelius
lyginamajai kalbotyrai. Tiktai tą jų darbą ano meto Europos mokslo įstaigos
dar nebuvo pastebėjusios ir tinkamai įvertinusios. — Kinų imperijos papročių,
tikybų ir sektų aprašymą nuo 17-jo šimtm. pradžios, t. y. nuo jos pirmo
susitikimo su Europa, yra patiekę kunigai jėzuitai Ricci's ir Trigaultas.
Paskui susidarė svarbi kolekcija Mėmoires concernant Vhistoire,
les sciences, les moeurs des Chinois, buvo išversti šventieji
King'ų tekstai su didelės reikšmės komentoriais. ,

3 Tuo tarpu Europoj protestantizmo principai ugdė savo vaisius. Pirmiau
atmetus katalikišką liturgiją del tariamo jos persisunkimo „pagonybe“, dabar
radikalesnės nuotaikos naujovininkai tą pačią mintį pritaikė visam, kas ste-
buklinga: Visa stebuklinga jiems tėra pasakos if pramanymai, kadangi
+atai randama ir pagonybėj. Taigi ir krikščionybės „paslaptys esančios tik
naturalinės religijos suialsiftikavimas. Kaipo šitokios kompanijos
varytojai paminėtini: kalvinistas Souverain'as, autorius anonimaus veikalo
Platonisme dėvoilė (1700), to veikalo vokiečių kalbon vertėjas protes-
tantų dvasininkas Loeffler'is (Versuch ūber den Platonismus der Kirchen-
" vater, 1782), išgarsėjęs anglų tizininkas J. Priestley (A History of.the
Corruptions of Christianity, 1782), V ol taire'is, anglų istorininkas Gibbon'as -
(The History o* the Decline and Fall of the Roman Empire, 1776-88),

/

Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar 127

„Enciklopedijos“ vyriausi kūrėjai d' Alembert'as ir Diderot'as, pamileti-
ninkas Holbach'as, Ch. Fr. Dupuis, autorius veikalo Origine de
tous les. cultes, apie kurį kalbame dar toliau.

Taip pat ir paties protestantizmo evolucija atvedė čion pat. „Naturalinė
religija“ dabar virsta šūkiu mokslinio protestantizmo sluoksniuose. Palikto-
sios dogmos vis ėjo menkyn ir menkyn; protestantiškas pateisinimo tikėji-
mas juk buvo ne tiek proto, kiek valios dalykas. Tais pat motivais ir
mistiško krypsnio individai vis labiau laisvinosi iš senosios „dogmų prie-
vartos“. Rezultatai visur tie patys: antgamtinių -krikščionybės“ tiesų atmeti-
mas ir naturalinės, religijos iškėlimas. Tai ir buvo dirva, kurioj galėjo išbujoti
Cherbury'o, Hobbes'o, Shaftsbury'o, Tindal'io angliškas deizmas,
Voltaire'io ir k. prancūziškas racionalizmas, Rousseau naturalizmas, F. A.
Wolfo, Semlerio, Lessing'o, Paulaus vokiškas „apšvietimas“; —
Lyginamojo religijos mokslo racionalizmo filosofai tiesioginai nepastumėjo
priekyn. Buvo lyginama tik savai tezei įrodyt; 0 pati tezė jau buvo filosofi- -
škai nusistatyta pirmiau visokio lyginimo; ji buvo tokia: tikroji krikščionybė,
(turinti būt išrėdyta iš savo antgamtinumo ir paversta naturaline religija)
yra tokia pat sena, kaip ir pati žmonija.

Bet ir religijos istorijos eruditai (istorininkai tikrąja prasme) nesugeba“

iškelt aikštėn daug nauja, o kartoja senas teorijas. Antai, kun. A. Banier
(1673— 1741) (L' Explication historigue des iables, 1711) kartoja euheme-
rizmą: politeizmas pirmiausia platinęsis iš Egipto, ten atsiradusio žmonių
sudievinimo pavidalu. Kiti iš nauja stojo už plagiato teoriją (J. Leland,
D. Waterland, J. Bryant, P. Gučrin, du Rocher); jie, didumoj polemizuodami
su racionalizmu, visas sveiko religingumo liekanas pagonybėj aiškina kaip
žydams apreiškimo nuogulas. — Iš kito šono -sutriumiavo ir alegoriz-
mas.: Tarp alegoristų pirmoj vietoj pasižymi istorijos filosofas italas J. B.
Vico (1668-1744) savo Naujuoju mokslu (Scienza nuova) ir kalyini-
stų dvasininkas Court de Gebelin(1725—1784) (Monde primitif analysė
et comparė avec le monde moderne). Jų dviejų, ir kai keno kitų pėdomis
eidamas, jau minėtasai Ch. Fr. Dupuis (1742—1809) savo veikale Ori-
gine detous les cultes (1795) prieina alegorizmo viršūnę. Jis tvirtina:
Ir patsai Kristus, kaip Oziris, Bacchus, Mitra yra tik alegorija, ir butent
saulėdievis, jo dvylika apaštalų —dvylikos zodiako ženklų „simboliai ir k.
2 Panašiu apriorizmu įvairiausio krypsnio rašytojai vaizdavo ir primi-
tivųjų religiją. -Racionalizmui ji buvo naturalinė religija: Volteris
džiūgaudamas manė pirštu prikišamai tai įrodęs M. de Modave'o 1759 m.
išverstoje. sanskritiškoj knygoj Ezour Vedam (Tikrasis Vedas). Pasak jo,
ši knyga turėjusi būt sustatyta 8-me šimtmety prieš Kr; bet paskui anglų
orientalistas Fr. Ellis, lankydamas Pondichery'o Misiją, jos bibliotekoj tarp
senųjų jėzuitų popierų surado ir šio veikalo tikrąjį „originalą“, kuris pasi-
rodė esąs darbas arba kokio mokyto krikščionių misionieriaus ar kokio
krikščionybėn atvirtusio bramano, norėjusio savo turėtąją religiją suartint
su krikščionių religija. :

Šiuo laiku buvo pradėjęs leist savo diegus sensualizmas. Jam
žmogus savo pirmuose praduose turėjo reikštis tik kaip grynai pojūtinė
esybė. Taigi ir to žmogaus: religija turėjo būt politeizmas. Ch. de Bros-
ses (Du culte des: dieux tėtiches ou parallėle de. !' ancienne : religion de

128 Pr. Dovydaitis: Rėligijų lyginimas seniau ir dabar

V Egypte avec la religion actuelle'de Nigritie, 1760) pirmoj vietoj stato
fetišizmą. Chr. G. Heyne studijoj apie mitų priežastis (De causis fabu-
“ larum seu mythorum physicis, 1764) su alegorizuojančia egzegeze kombi-
-nuoja antropologų evolucionistiškas idejas; jis religiją išveda iš stebėjimosi,
sukelto bet kokių įvykių (prima [religionis] semina ab aligua miratione
Įprofecta sunt|). .

„Tuo tarpu kai racionalistai ir materialistai pas primitiviuosius ieškojo
naujų ginklų prieš krikščionybę, teologai stengėsi ten pat ieškot ginklų anu
puolimams atremt. Įžymiausias tokių buvo kun. N. S. Bergier (1718—
1790) su savo veikalais: Origine des dieux du paganisme (1767),
Traitė historigue et dogmatigue de la vraie religion ir k.
Jis religiją išveda iš psichologinių elementų —nuostabos jausmų, susidomė-
jimo, pripažinimo, reikalo išaiškint gamtos jėgas ir p. Kalbant šių dienų
terminais, jo teoriją gakima būtų pavadinti animizmu. — Lazaristo Bru-
neto Parallėle des religions yra tik nedidelės vertės. kompilacija. —
Šių visų autorių veikaluose pasireiškia perskubūs subendrinimai šiaip gana
teisingų pastebėjimų. :

Susidomėjimą religijų mokslu šią gadynę rodo dar eilė žodynų ir
kompilacijų, skirtų plačiai publikai. Tokių leidinių yra paskelbę, tarp kitų,
antai, Th. Broughton (Bibliotheca historico sacra, 1737—39, paskiau
pavadinta An Hist. Dictionary of all Religions), J. Bell (New Pantheon,
or Histor. Dictionary, 1790), W. Hurd A. New Universal Dictionary of the
Relig. Rites, 18002). J. Bellamy (The History of all Religions, 1812),
R. Adam (The Religious World displayed, 1809) — visi reformatoriško
požvilgio; Contant d'Orville, J.P. Costardet N. Follet (Histoire
des ditferents peuple du monde, 1761; Dictionnaire universel, hist. et crit.
des moers lois, 1772) — racionalistiško ir volteriško požvilgio; J. E. de La
Croix (Dictionn. hist. des cultes religieux, 1770) — katalikiško požvilgio.
Įžymiausias iš šiokios rūšies leidinių tai J. Fr. Bernard'o (Cėrėmonies et
coutumes de tous les peuples du monde, 1723—27). — Tačiau metodas ir
šių leidinių yra ne geresnis, kaip aukščiau minėtųjų monografijų. Betgi jau
patsai ir plačių sluoksnių susidomėjimas religijos istoriniais klausimais yra
šio laikotarpio nuopelnas. 2

Laikotarpį baigiant, dar trumpas žvilgsnis į visą nueitą kelią. -— Ant
senųjų pagonybės griuvesių katalikybė pastatydina savo didingą šventnamį.
Rezervuodama garbinimą vienam Aukščiausiam, ji į šonines koplytėles įsi-
leidžia savo kankinius ir šventuosius, kad jų pavyzdžių ir dorybių atmini-
mas žadintų tikinčiuosius jais pasekti tikrąjį Div ą mylėti ir neapkęsti pago-
nybės politeizmą, jo dievaičius, dogmas. ir papročius. — Ateina protestan-
tizmas ir pradeda šaukti, kad čia esama pagonybės. Nutvėręs kūji, jis
sudaužo visus tuos šalutinius altorius. Savo pykčio vedamas dar toliau,
negu kiek buvo nuėjęs Liuteris, protestantizmas ir tabernakulą ištuština
nuo jame buvusios ostijos. Ant apnuoginto altoriaus jis nebepalieka dau-
giau nieko, kaip tik pliką kryžių. — Bet ir to buvo per daug. 18-sis šimt-
metis norėjo toliau. varyt pradėtąjį darbą ir šventyklą išvalyt visai pagrin-
dingai. Jis šaukia, kad joje likę prietarų. Volteris, tikėdamas artimu laimė-
jimu, tiktai gailėdamas, kad pats jis turėsiąs mirt prieš tą laimėjimą, pama-
tydamas savomis akimis, rašo: „Jaunuomenė yra laiminga; ji pamatys gražių

Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabur 129

dalykų!“. Iš tikrųjų, po kokio trejeto dešimtų metų Paryžiaus gyventojai
pamaio Notre-Dame bazilikoj naujus laikus prasidedant: Proto deivė,
kurią atvaizdino savimi operos viena artistė, priiminėjo savo adoratorių
pagarbą... Tolygių profanacijų būta ir daugiau Didžiosios Revolucijos
laikais; tai buvo pamišusių visuomenės padugnių žygiai. Bet, tikrai sakant,
anglų deistų, prancūzų enciklopedistų, vokiečių racionalistų puldinėjimai
darė ne mažesnio sujudimo krikščioniškose sielose. Joms rodėsi, jog
Hume'o skepticizmas, Holbach'o ir Helvetiaus materializmas dar
skaudžiau žudo religijos ideją. Tat išvarytos iš pusiausviros, sukankintos
tos krikščioniškos sielos, kad galėtų savo idealą apsaugot nuo panašių
pukdinėjimų, ieškojo naujų kelių.

* 4
*

Agnosticizmas. Dupuis pabaigoj savo knygos Origine de
tous les cultes rašė: „Garbinkim Amžinąjį: dėkokime jam už jo gera-
darybes, 'junkimės jį pašlovint: bet be jokių paveikslų, be legendų, ypač be
kunigų, kurie prekiauja mūsų lengvamanybe: tegul kiekvienas bus patsai sau
kunigas ir tegul savo dorybingoj širdy nešioja tyrą altorių, ant kurio jis
aukos Dievybei savo aukas; arba jei statysimės šventnamius, tai iškalkime
juose pagarsėjusį Sais'o parsią, kuris Ža visų amžių filosofijos rezultatas,
ir kuriame skaitome: «Čia garbinama Ėsybė, kuri yra visų kitų priežastis,
kuri jas visas apima, ir kurios uždangalo niekuomet nepraskleidė joks mir-
štamasis»; 0 žemiau iškalkime žmoniją ištikusių nelaimių sąrašą, kad ji
išdrįso apie tai ištart daugiau“. Šis posakis būdina religinę nuotaiką 18-jo
šimtmečio pabaigoj ir pranašaujamąją 19-jam „šimtmečiui; čia aidėja tikinčiųjų
žmonių prietarų ir kunigų dviveidiškumo nusmerkimas, ir tezė, kurią plėtos
19-sis šimtmetis: Dievas negalimas pažint. Nuostabu, kad tokiu
dideliu triukšmu varyta kompanija proto ir jo suverenių teisių vardu, pasi-
baigia visiškos proto nekompetencijos pareiškimu. — Dupuis'o formulėj,
rods, trūksta dar vieno būdingo artimosios ateities laikų bruožo: jausmų
šilimos. Mat, racionalizmo gadynė, izoliuodamosi nuo religinio idealo, bū-
dama sistemingai nusistačiusi prieš tikėjimą, netrukus davė pajust, jog vie-
nas mokslas yra per sausas, ir viena filosofija yra per šalias dalykas, kad
galėtų pilnai patenkint žmonių sielas. „Klasicizmas“ pradėjo užleist vietą
„romantizmui“. Pradedama godžiai ieškot visa, kas virpina sielą, kas ją
drumsčia arba skaidrina: puolama prie vidurinių amžių su jų simbolizmu,
jų svajomis, jų legendomis, prie antikinės religijos su jos mitais, jos sudie-
vietų elementų kultu, taip pat leidžiamasi į neliestus kraštus. Šiokiais dalykais
susižavi lygiomis ir menas, ir literatūra, ir religija. Taigi, psichologiškas
dėsnis, kad kiekvienas kraštutinumas sukelia reakciją, galioja ir religijos
“ moksle. Dabar nusigręžiama nuo 18-jo šimtmečio protpalaikiavimų, atsigrę-

žiama į religiją ir vėl atsidedama jai studijuot.
19-sis šimtmetis galima suskirstyt į du laikotarpiu: 1-sis, kuris pradžią
turi nuo Rousseau su Lessing'u ir kuris eina iki Konto, 1-sis nuo Konto
iki šimtmečio pabaigos. Žin Ę :
. Šio periodo pradžią būdina iškėlimas aikštėn dokumentų, turėjusių
transiormuot religijų istoriją ir jos metodus: aptinkamos senobinių kultų
šventosios knygos, atkasami jų monumentai su užrašais, užrašai dešitruo-

130 Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar

jami, išmokstamos kalbos, nustatomi jų giminybės santykiai. Kuo trumpiausiai
tatai apžvelgsime chronologine eile. jų :

Pirmiausia Europos akiratin įvedami senobinės persų religijos doku-
mentai. 18-sis šimtmetis apie tai labai maža buvo girdėjęs. Prancūzų
kapucinas G. de Chinon'as (jį 1670) buvo parnešęs žinią, kad ir persų
turima senobinių šventųjų knygų. Anglų pirklys iš Surato George
Boucher buvo net gavęs iš parsių svarbiausiąją iš tų knygų, vad. Ven-
didad Sadė. Tas dokumentas, kaipo didelis kuriozas, prirakintas geležiniu
retežiu buvo laikomas vienoje (Oksfordo bibliotekų. — Buvo gauta dar
dvejetas rankraščių. Bet Europoj niekam nemokant zendo kalbos, kuriais
šie visi dokumentai buvo parašyti, jais nebuvo galima pasinaudot. Tačiau
darbas šiąja kryptimi buvo prasidėjęs. Prancūzas Anteguil-Duperron'as,
vieną kartą netyčiomis pastebėjęs keletą nukopijuotų Oksfordo Vendidad'o
puslapių, nusprendė pats vykt į Persiją ieškot Zaratustros šventųjų knygų
teksto ir turinio. 1754 m. jis įsirašo paprastu kareiviu Indijos kariuomenėn,.
1758 m. atvyksta į Suratą ir tūkstančiuose pavojų, sumaniai panaudodamas
vietos gyventojų partijų rivalizavimą išgauna norimus dokumentus, ir, trok-
šdamas juos įskaityt, po trejeto metų sugrįžta Europon ir Karališkojon
Bibliotekon Paryžiuj paguldo 180 rankraščių zendo, pehlvio, persų ir san-
skrito kalbomis. Paskui atsideda visą laiką savo brangenybių studijoms ir“
1771 m. pagaliau patiekia pirmąjį Zendo Avestos vertimą. Tai
padarė sensaciją Bet mokslininkų nuomonės pasiskirstė: anglai su W. Jo--
nes'u ir J. Richardson'u pasisakė prieš to vertimo autentiškumą, vokiečių
daugumą—už autentiškumą. Buvo būtini papildomieji ir dar sunkesni apti--
kimai. Tai padaryt garbė teko Eugenui Burnoufui (1801— 1852). Jis
bent mažos Avestos dalies restauravo pirminį autentišką tekstą, savų tyri--
nėjimų rezultatus išdėstydamas veikale Commentaire sur le YVasna
(1833—35). Jis buvo suradęs darbo metodą ir tuo būdu raktą visoms ira--
nizmo studijoms.

Sanskritą, kurio pirmąsias studijas buvo pradėję jėzuitai (žiūr. 126 pusl),
nuo 18-jo šimtmečio pabaigos uoliai studijavo mokslininkai, susibūrę į
Sociėtė asiatigue Kalkutoje. William Jones 1784 m. paskelbė esant
daugel ryšių tarp indų, graikų ir romėnų panteonų, kaip kad ir tarp atatinkamų
jų mitologijų ir biblinių tradicijų (On the Gods ot Greece, Italy and India).
Jo draugas leitenantas-pulkininkas A. de Polier pasiuntė į Londoną su
Vedais ir daugel sanskritiškų tekstų. Jo giminaitė M. E. de Polier, *
panaudojusi šiuos rankraščius, akcentavo etninių ir biblinių tradicijų santy-
kius (Mythologie des Indous, 1809), ką iš savo šono darė ir Francis.
Wilford (An Essay on the Sacred Isles in the West, with other essays.
connected with that work. [On origin and decline of the Christian religion
in India] 1808). . Garsingiausias iš Socičtė asiatigue narių Henry
Thomas Colebrooke pataisė daugel šios srities klaidų (Miscellaneous.
Essays, 1837 ir 1873). :

Laimingas atsitikimas sužadino orientalistines studijas ir Europoj..
Sociėtė asiatigue narys anglas A. Hamilton'as, kaipo karo belaisvis.
Napoleono sulaikytas Paryžiuj, savo iš tos prievartos turimą laisvą laiką.
pavedė dešifruot vertingiems orientalizmo tekstams, buvusiems Paryžiaus. .
Imperialinėj bibliotekoj ir tam darbui sutelkė aplink save mokslininkų grupę.

4

Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar 131

Akstinas buvo duotas. „Romantiškiausias romantikų“ Fridrichas
Schlegelis 1808 m. paskelbė savo knygą apie Indų kalbą ir išmintį
(Ueber die Sprache und die Weisheit der Indier), pranašaudamas tokį
mokslo ir pasaulio atnaujinimą, kokį buvo sukėlęs Humanizmas. Tai buvo
gemančios orientalistikos tikra apraiška. +1814 m: Paryžiuj įkuriama pirmoji
sanskrito katedra, kurios pirmuoju titularu buvo A. L.de Chėzy (1773—1832),
daugelio vertimų autorius; 1822 m. susiformuoja Sociėtė asiatigu.e Pary-
žiuj, kurios prieky (sekretoriumr ir sprendėju) per 27 metus stovi vokiečių
mokslininkas Julius Mohl.

Naują gadynę pradėjo Bo p p'o aptikimas lingvistikos ir Burnoutfo— |
istorijos srityse. — Bendro ūpo patrauktas ir suvedžiotas simbolistų teorijų
(apie ' tai toliau), Bopp'as atvyko į Paryžių (1812—17) ir, pasiremdamas
„misionieriaus jėzuito Coeurdoux bei orientalisto Williamo Jones'o
darbais (Coeurdoux bent dvejetą dešimčių metų anksčiau kaip
Jones buvo tvirtinęs indoeuropiečių kalbų bendrą kilmę) 1816 m. išleido
savo studiją apie sanskrito kalbos linksniavimą palyginant su kai kuriomis
kitomis kalbomis (Konjugationssystem der Sanskritsprache in Vergleichung
mit jenem der griech., lat, pers. u. germ. Sprache). Šiuo ir kitais paskesniais
veikalais jis pagrindo visų indoeuropietiškų kalbų giminybę, o tai drauge
atvėrė duris ir moksliškam tų tautų mitologijų bei religijų lyginimui. Rytų
poveikis dabar pasirodė visai kitoniškoj šviesoj, nekaip pirmesniais amžiais,
S tebuvo žinomos Europos gyventojų kalbos ir keletas semitiškų

Ibų. į

"Burnouf'as savu rėžtu studijavo budistinius rankraščius, pargabentus
iš Siamo 18-jo šimt. pabaigoj. Bendrai dirbdamas su jaunu danų moksli-
ninku Kristionu Lassen'u, jis paskelbė savo Essai sur le pali
(1826) nustatydamas šios kalbos santykį su sanskritu. Šio jo darbo reikšmė“
tebuvo įvertinta tik po dvejeto dešimtų metų. Tuo tarpu tyrinėta. toliau.
Hodgson'ui 1824 m. pavyko išgaut šventosios Nepalio knygos, kurių
vieną egzempliorių 88-se tomuose jis įteikė Azijos Draugijai Paryžiuj. Šią
medžiagą išstudijuot užgulė Burnoufas, nors mirtis (1852) jam leido atlikt |
tik pusę savo užsibrėžto uždavinio. Jo Introduction 4 Phistoire du
Bouddhisme indien sudarė pradedamąjį punktą visoms budizmo stu-
dijoms, kaip kad jo Yasnos (Avestos dalis) komentorius — zendo stu:
dijoms. .
Net karo žygiai prisidėjo orientalistiniams tyrinėjimams paremt. Napo-
leono ekspedicija Egiptan (1798—99) atkreipė dėmesį į slaptingus faraonų
užrašus. Buvo sudarytas monumentališkas leidinys Description de
V"Egypte (1809—22) ir buvo Europon pargabentas vadinamasis Rozetos
akmuo, išrašytas jeroglifais ir su graikišku vertimu. Sis dokumentas buvo
tas raktas, kuriuo paskui, po eilės prirengiamų darbų, Champollion'as
(1822) galutinai atrakino egiptiškojo sfinkso paslaptį. Kitais metais Šam-
polionas jau nubraižė Egipto panteoną (Panthėon ėgyptien, 1823); betgi tai
buvo dar perankstybas užsimojimas. kai

Vokietijoj R. Lepsius 1842 m. paskelbė tekstą egiptiečių religijos
istorijai pagrindingo dokumento, būtent, vadinamos Negyvėlių knygos
(Das Todtenbuch der Aegypter nach dem hierogl. Papyrus in Turin; paties
Lepsiaus papildytas leidimas 1867 m.: Aelteste Texte des Todtenbuchs nach |

132 Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar

Sarkophagen des altagypt. Reichs; naujus jos išleidimus paskiau pagamino
Ed. Naville 1886 ir E. A. W. Budge 1804, 1898). Paskui tas pats
mokslininkas pradėjo milžinišką kolekciją Denkmaler aus Aegypten
und Aethiopien (1842—1917). Ė š

Tuo pat laiku Aleksandras Humboldt'as (žiūr. apie jį Kosmos
1924 m.), lordas Kingsborough (Antiguities ot Mexiko) ir kiti tyrinė-
jantieji keleiviai atskleidė uždangalus nuo senosios Meksikos religijų; taip
pat susidomėta Europos senove ir pradėta knisinėtis po jos metraščius
(broliai Grimm'ai, Gėorres, Mone, Niebuhr, Thierry ir k.).

Archeologų idejines konstrukcijas dirigavo šios gadynės filosofai, ku-
rių visų sistemose atsispindi romantikos, kaip racionalizmui reakcijos,
gadynė. Herderio pradžias, Schleiermacherio iki viršui išvarytas

sentimentalizmas eina iš tos pačios versmės, kaip ir Kanto prakti-

škojo proto postulatas. Katalikijoj reakcija prieš racionalizmą pasireiškia
pasirodymu religijos istorinės sistemos, vadinamos tradicionalizmu
(J. de Maistre, L. de Bonald) ir pereinančios į tideizmą (F. de Lammenais,

onnetty, Ubaghs). Visas religinis pažinimas čia buvo išvedamas iš reli- -

"ginės tautų tradicijos, atsiremiančios pirminiu apreiškimu žmonėms Rojuje,
o protui nepripažįstama gebėjimo Dievą pažint. -—— Argi tai nereiškė varyt
lauk velnią per Belzebubą?! Ar tai nebuvo garbingas proto teisių gynimas,
kai Vatikano Susirinkimas šią sistemą nusmerkė?... .

"Istorišką religijų lyginimą visos sakytosios sistemos pastūmėjo tik ne-
tiesioginai. Daug stipresnių akstinų ėjo iš Hegelio formuluotos raidos
(plėtotės, evolucijos) minties: žmogaus dvasios gyvata yra pirmyn ženigiąs
Absoluto sąmonėjimas (Bewusstwerden), o atskiros religijos—tai šiojo pro-
ceso išraiškos vis aukštesniais pavidalais. Nuo to laiko visuose moksluose
užtriumfavo evolucijos mintis, kuri paskui tarėsi suradus nesugriau-
jamos paramos ir biologijos moksle. >

Įvairios šios gadynės filosofinės srovės, susikryžiuodamos su viena kita,
atgaivino ir praeitųjų amžių alegorizuojančią egzegezę antikinėms religijoms
aiškint, šį kartą vadinamuoju simbolizmo pavidalu. Šios mokyklos lopšys
iki kai kurio laipsnio yra buvęs Heidelbergo Universitetas, 0 jos žymiausias
atstovas tai Fr. Creutzer'is. Jo didelis veikalas apie senųjų tautų simbo-
liką bei mitologiją (Symbolik und Mythologie der alten Volker besonders
der Griechen, 1810—12) visas mitologijas aiškina kaip dvasininkų sugalvotą
gamtos vyksmų simboliką. Bet šitokios religijos istorijos sintezės dar buvo
perankstybos. Creutzer'į smarkiai užatakavo V oss'as (Antisymbolik, 1824),
Lobeck'as (Aglaophamus sive de theol. mysticae Graecorum causis, 1828),
ir ypač del O. Mūllerio tyrinėjimų tos oru paremtos konstrukcijos turėjo
sudužti. š 2

Otiried'as Mūlleris ypač buvo tas mokslininkas, kuris 19-jo šimt- -

mečio pradžioj parodė kelią, kaip tvarkyt begalinę daugybę prisirinkusios
medžiagos. Tai jis padarė savo veikalu Prolegomena zu einer wis-
senschaifitlichen Mythologie (1825). Paveiktas Herder'io sentimen-
talizmo, bet taip pat vaduodamasis brolių Grimm'ų principais, jis pirmiausia
kreipė demesį į didelius skirtumus tarp atskirų mitologijų. Jis pabrėžė įvai-
rių tautų visai skirtingą būdą jausti, iš kurio ir išaiškinamos įvairiopos
mitologijos. Mitologijų pirminiam pavidalui susekti reikią nubraukt visa tai,

Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar 133

ką poetai bei mitografai, tvarkydami ir niveliuodami, apipynė aplinkui mito
branduolį, tiksliai nustatyt mito kilmės vietą, pažint kaip vėlesnis priedas
-kultinio arba etimologinio pobūdžio etimologiniai bruožai, kurie tik aiškina
vėliau nebesuprastą kultą arbą vardą. O tokiu būdu išlūkštento pirminio
mito prasmę gali aiškinti tik tasai, kurs turi mitų kuriamosios dvasios intui-
cijos ir kombinacinės dovanos vieną bruožą išaiškint iš kito giminingo.

“Tuo būdu graikų mitologija seka pirmoj eilėj suprast grynai iš graikiškos

esmės, nors ją galima nušviesti taip pat ir iš kitų aoloE -— Yra aiškūs
tokio metodinio pagrindimo dideli nuopelnai: vietoj perskubių subendrinimų
čia statomas griežtai istoriškas kritiškas tautų (ar giminių) mitų tyrinėjimas,
paskui tuo būdu rastų faktų sąžiningas analizavimas. Drauge tai reiškė
mitologijos nuo religijos atskyrimą ir visokeriopo nepagrįsto alegorizavimo
galutiną nusmerkimą.

6. XIX ir XX šimtmečio religijos mokslo pažange.

Žmonės sako, kad tik pradžia darbą gaišina. Tartum tokią darbo
pradžią naujausių laikų mokslo pažangoj rodo 18-jo šimtmečio pabaiga ir
19-jo pradžia, kuomet mokslas, pagaliau, susiranda savo tikruosius darbo
kelius: eksperimentavimą fizikoj, lyginimą biologijoj ir lingvistikoj, kreipimąsi
į versmes (suprantama, išmokstant pačias kalbas) ir tekstų kritiką istorijos
moksluose. Ir štai, maždaug nuo 1840 m., ir religijos mokslas, senobinių
ir naujųjų kultų pažinimas plėtojosi nuostabiu smarkumu, palyginant su
praeitaisiais šimtmečiais.

Ir filosofiniame galvojime pasireiškia naujos kryptys. Sužavėti nuosta-
biu istorinių ir tiksliųjų mokslų pašokėjimu, daugelis galvotojų dabar pra-
deda visiškai neapkęst spekulativinio minties darbo, metafizikos, ir faktų
kultą pastato idejų kulto vietoj. Religijos filosolijoj nuo agnosticizmo
pereinama į pozitivizmą, o iš čia pagaliau į pragmatizmą, kaip kokį prakti-
škąjį utilitarizmą. Tat pirmiausia šiek tiek apie tai.

Pozitivizmo kūrėjas tai prancūzų filosofas Kontas (Auguste Comte
1798—1857). Jis paskelbė trejetą stadijų, kurias pereina žmonijos mintis,
būtent: teologišką, metatizišką ir pozitiviąją. Pirmojoj stadijoj
žmonija pasaulio reiškinius aiškinanti mistiškų ir antgamtinių esybių įsiki-
šimu; antrojoj—abstrakcijomis; trečiojo —Žmonija atsisakanti sielotis del Abso-
luto, pameta ieškojus pirmųjų ir galutinųjų priežasčių, ir apsirėžia tik tuo, *
kas yra tikslu, daiktiška, naudinga ir santykiška (prėcis, rėel,
certain, utile, relatif); tai vis yra termino „pozitivus“ sinonimai. Savame
veikale Cours de philosophie positive (1830—43), dėstydamas
mokslų filosofiją, Kontas teologiškame galvojimo periode pažymi buvus vėl
trejetą periodų: fetišistinio, politeistinio, monoteistinio. Kituose savo veika-
luose—Systėme de politigue positive (1851—54) ir Catėchisme
. pozitiviste (1852) jis savo principus taikė visuomenei reorganizuot. Tai
jis darė pagal katalikiškos jerarchijos modelį, tiktai Dievo kulto vietoj pasta-
tydamas Žmonijos kultą. Mat, žmoniją, imant ypač intelektualine ir moraline
tvarka, jis pripažino vienintele realybe; tuo tarpu žmogus kaip individas
jam tėra tik gryna abstrakcija. (Argi tai čia ne metatizika, ir tai ne ko-
kiausios rūšies?! Pr. D.). Religijos srity Konto pozitivizmas ypač prisidėjo

134 Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dahar

išpopularint principą, kad religinę -<spekulaciją šiandien turi pakeist. religijų
istorija, ir teologiją —teologijų istorija. ; ARS

Konto: filosofijos auklėtas anglų filosofas Spenceris (Herbert Spen-
cer 1820—1903) betgi ją modifikavo reikšminguose punktuose. Antai,
Kontas. siekė iš žmonių galvojimo srities pašalint. Absolutą, 0 Spenceris
Absolutui rezervavo vietą ir rūpestingai nustatinėjo religijos ir mokslo sritį.
Jei, Spencerio manymu, Absoluto ir negalima pažint griežta žodžio prasme,
„tai betgi jo egzistavimą jis laiko kaip sąmonės betarpišką davinį; šiuo
atžvilgiu jis Absolutui pripažįsta aukščiausią tikrumą. Mokslas lai apsirėžia
reiškiniais (fenomenais), tyrinėja tai, kas galima pažint, susilaikydamas
nuo galutino daiktų išaiškinimo. Religija lai pasitenkina teigdama „Nepa-
žįstamąjį“, lai ji susilaiko absolutą traktuot kaip paprastąjį mokslo objektą.
Ir tuomet mokslas su religija gyvensią visiškoj darnoj. — Ir dar, Kontas
nusmerkė Lamarko evalucijos teoriją, o Spencerį Darvinas laiko savo pir-
mataku; Spenceris stipriausias evolucionizmo minties grindėjas ir filo-
sofiškai.

Protestantizmo religijos filosofija taip pat darė savo evoluciją. Vokie-
tijoj A. Ritschl, Prancūzijoj A. Sabatier ir E. Mėnėgoz iškėlė ir
„ lydino fideizmą su simbolizmu. Šis agnosticizmo, tideizmo, simbolizmo,
evolucionizmo teorijų poveikis katalikų teologams pasireiškė „modernizmu“ -
(Prancūzijoj: Loisy, Le Roy; Italijoj: Murri, Minocchi; Vokietijoj: Schnitzer,
Koch; Anglijoj: Tyrell). — Pagaliau visi keliai nuėjo į amerikoniškąjį prag-
matizmą, į tą „dolerio filosofiją“, kuri tiesos kriterija laiko praktišką naudą
(William James, Schiller). i

* LŽ

Religinių tekstų ir monumentų aptikimai. Gadynę nuo
1840 m. iki paskutinių dienų religinės archeologijos atžvilgiu galima'suskir-
styt į dvejetą laikotarpių: pirmasis—tai istorinės archeologijos laikotarpis, -
kuomet ypač atkreipia demesį istorinis religijų periodas, kurį
paliudija šventosios tautų knygos, jų užrašai, jų šventnamių . griuvesiai.
Paskesnis, tai jau dabartinis laikotarpis, kuomet susirūpinama ypač prieš-
istorinių laikų religija. — Mėginkime trumpiausiais bruožais suminėt
tų darbų eigą, grupuodami. daiktan giminingas religijas. į

Tarp Azijos religijų reikšmingiausia, reikia laikyt budizmas ir savo
išpažintoju skaičiumi, ir užimamuoju plotu, ir jo daromuoju. poveikiu. Jau
buvo minėta, jog Hodgson'as buvo išgavęs mokslui budistiškas knygas
iš Nepalio; panašiai Czoma de Kores sugriebė tokias knygas iš Tibeto,
J. J. Schmidt'as—iš Mongolijos, G. Turnour'as iš Ceylono. H. Mou-
hot'as 1861 m. atvėrė mokslininkams naują tyrinėjimų lauką: aptikdamas
Cambodge'o monumentus. Ta kembodžiška religija pasirodė esąs naujas
„rytinio sinkretizmo pavyzdys, kuriame sujungta Šivos ir Budos kultas, ir
šiaurinės budizmo tradicijos susipynusios su pietinėmis.

1881 m. Maksas Mūller'is pradeda spausdint budistiškus Japonijos
tekstus (Buddhist Texts from Japan, rinkinys: Anecdota Oxoni-
ensia, Aryan series), o jo šio darbo pagalbininkas, jaunas japonų budistas
Bunyu Nanjo 1883 m. sustato Tripitaką, t. y. budistiško kanono
kinietiškų vertimų katologą. Paskui iškeliami aikštėn Birmos, Siamo,

Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau'ir daba 135

Turkestano kanoniški rinkiniai. Nuo 1879 m. pirmos eilės mokslininkai,
M. Mūlller'io vadovaujami, gamina šių tekstų kritiškus vertimus didelėj
kolekcijoj pavadintoj Sventosios Rytų Knygos (Sacred Books oi.
the East, 1879—1910, 50 tomų, Oxford, Clarendon Press; jų bendrąją rody-
klę, 50-jį tomą, sustatė M. Winternitz). Greta susitormuoja įvairios
kitos mokslo draugijos (k. a. Pali Text Society, Londone; Biblio-
theca Buddhica, Rusų Mokslo Akademijoj;; Buddhist Text Society, *
Kalkutoje) ir įsikuria periodiniai mokslo leidiniai (k. a. Journal asiatigue
Paryžiuj, The Asiatic Journal Londone, Journal ot the Royal
Asiatic Society Londone, Kalkutoj ir k.) leist ir komentuot tekstams iš
nauja. — Naujos medžiagos pridėjo dar Kinijos maldininkų pranešimai ir
valdovo Asokos (273—281 pr. Kr.), to „budistiškoj o Kontantino“, Indijos
užrašų aptikimas.

Be budizmo, Indija dar turėjo šias kitas religijas: bramanizmą—
tai senosios vedų religijos aristokratiškas ir moksliškas pavidalas; indizmą, *
kuris įvairiopais pavidalais rodo vedizmo prisitaikymą prie liaudies sluoksnių;
jainizmą-—reformuota religija maždaug tos pačios gadynės, kaip ir budi-
zmas; sikhizmą (sikh'ų religija) —kaip koks kompromisas tarp. budizmo
ir mahometonizmo. Šiuos įvairius religinius sluoksnius yra didele dalimi
charakterizavęs A. Barth'as (1834—19016) savame eskize Religions de
Vlnde (Encyclopėdie des sciences religieuses 1879, t. VI ir atskirai); be to,
jis per ketvertą dešimčių metų savo kritiškais biuleteniais orientavo ir diri-
gavo indianizmo studijas (žurnale Revue de Y'histoire des religions nuo
1880 m.; pakartoti Guarante ans d'indianisme, 1914). Ne mažiau nusipelnė
ir vokiečių mokslininkai A. Weber'is (1825—1901), Indische Studien
autorius, ir G. Buehler'is (1837—908) pradėjęs ir leidęs Grundriss
derindo-arischen Philologie (nuo 1896 m.).

Suprantama, jog buvo ytin susidomėta Vedais. Jų tekstai buvo
išverčiami vis didesniu tikslumu. Po Ros'en'o dalinio Rig-Vedo paskelbimo
(1830), ėjo pilni vertimai M. Mū! er'io (1849—74), Aufrecht'o (1861—63),
Shankar Pandit'o (1876), Langlois'o (1848—51), Wilson'o 1850—
66) (dviejų paskutiniųjų vertimai gana trukumingi), Grassmann'o (1876—
79), su žymia pažanga H. Oldenberg'o (1909). Dar svarbiau buvo nu-
statyt jų chronologija ir tikrasis būdas. Creutzer'io paklaidos dalinai buvo
išaiškintinos tuo, kad naujausias Vedų knygas publika pažino pirmiausia.
Veikiai apčiuopta, kad seniausias Vedų sluoksnis yra Rig-Vedų himnai. Šioj
srity nusipelnė A. Bergaigne savo dvejetu veikalų (La religion vėdigue
d'aprės les hymnes du Rig-Veda, 1878—83, ir Le figures de rhėtorigue
dans le Rig-Veda, 1880). Ass £

Lenktyniuojant su Vedų studijomis plėtojosi ir Avestų bei persų
religijos studijos. Kelią praskynė kritiški išleidimai ir vertimai angliškai
(Westergaardo (1852—54 Darmesteter'io (1880—83); Mills'o
(1887), vokiškai (Spiegel'io 1852—63, komentoriai 1865—69; Geldnerio,
1880—905; Wolff'o, 1910), prancūziškai (de Harlez'o, 1875—77; 21881;
Darmesteterio, 1892—93), — Ir čia buvo kilę didelių neaiškumų del
senesniojo periodo. Olandai Tielė ir Kern'as buvo neigę net Zarathustros,
religijos įkūrėjo, istorišką egzistavimą, kaip kad kiti (ir tas pats Kernas)
buvo suabejojęs ir del Budos; bet toki skeptikai turėjo maža pasekėjų.

136 Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas sen'au ir dabar

Kitų indoeuropiečių tautų romantizmo gadynėj susilaukė pastūmėjimo
' romėnų, graikų, keltų, germanų, baltų ir slavių religijos ir mitologijos
„pažinimas. ; S

Klasikinių tautų religijai pažint naujos orientacijos teikė ir raštiniai
darbai (Niebuhr'o, Wolfo, O. Miiller'io), ir iškasenos Italijoj bei Graikijoj
buvusių religinių šventyklų vietose. Nuo pirmiau žinomoji ir naujai aptik-
toji medžiaga buvo sutraukta į Berlyno Corpus'us Inscriptionum
(C. I. Graecarum 1828—-77; C. I. Atticarum 1873—82; C. I. Latinarum
1863—85). Tai yra tikros istorinių žinių kasyklos. — Germanų mitologijoms
pagrindingų darbų patiekė P. E. Mūller, Uhland, broliai Grim m'ai.
Jokūbas Grimas naujus kelius praskynė savąja Vokiečių mitolo-
gija (1835), surašydamas čia liaudies prietarus ir legendas. Buvo studi-
juojami didieji germanų tautų -karžyginiai epai: Eddai, Nybelungai,
Beowulf'as. Baltijos tautų—prūsų, latvių, lietuvių —mitologijos bruožų |
pažinimas įnešė kai kurių korektivų į konstrukcijas, "daromas pasiremiant
vien Vakarų medžiaga. SS . .

Nuo indoeuropiečių grįžtant vėl į geltonąją rasę, tenka paminėt, jog tokių
kompromisų, kaip kad matėme Indijoj, Ceylone, Kembodže, būta ir kinuose
tarp budizmo ir Koniuciaus bei Laotsės reforminių mokslų, t. y. tarp kon-
tucionizmo ir taoizmo, Japonijoj-—-tarp budizmo ir šintoizmo. Sinologikos
(kinų tyrimo) studijas 19-jį šimtmetį plėtojo pirmiausia Abel Rėmusat
(1788—1832) ir Stanislas Julien (1797—1873), pirmieji profesoriavę
sinologikos katedroj College de France Paryžiuj, įsteigtoj 1814 m. Ypatin-
gos reikšmės turėjo Julien'o veikalas Mėthode pour dėchitfrer et
transcrire les noms sanscrit guiserencontrent enchinois
(1861): jis buvo raktas į Dangaus Imperijos metraščius visoj Azijoj.

Tuo pat laiku prikeliami iš numirusių Niniva ir Babelis, pradėjus
atkasinėt įžymiąsia vietas buvusių senosios Babilonijos ir Asirijos valstybių
teritorijose—Patigry ir Paeufraty. Kadangi apie šių tyrinėjimų eigą ir dan-
są dešifravimą jau šiek tiek rašyta lietuvių kalba kitomis progomis
(Pr. Dovydaičio, Biblija ir Babelis, Kaunas 1911; A. Grigaičio, Soter
1926, 50irt. pusl), tai čia jų visai neliesime. — Taip pat kai buvo dešifruoti
jeroglifai, tai kėlėsi iš numirusių ir Egiptas. Sparčiai buvo kasinėjama ir
po visą Priešakinę Aziją (Siriją, Palestiną, Arabiją). Nagrinėjimuose lenkty-
niavo tam reikalu susikūrusios tam tikros organizacijos, k. a. Egypt
Exploration Fund, Palėstine Exploration Fund, Deutsche
OrientalistischeGesellschaft, Deutsche Morgenlūndische
Gesellschaitir k. Ypač Egiptui pažinti naujos medžiagos suteikė papyro-
logija. Įkurta Corpus Inscriptionum Semiticarum (1881—1911).
Hugo Winckleris 1906 m. Boghazkoi'e atkasė buvusios hetitų valstybės
sostinės archivus. Naujo nušvietimo apturi priešislamiškoji Arabija, prieišizrae-
Jitiškoji Palestina, 5enasis Įstatymas ir taip pat pirmųjų laikų krikščionybė.

Priešistorinė archeologija akstino gauna Boucher de
Perthes'o 1846 m. veikalu De Pindustrie ou les arts et leur
origine. Prasideda kasinėjimai ir Rytuose: Graikijoj (Schliemann)
Kretoj (Evans), Egypte (Frinders Pe trie ir de Morgan), Persijoj
(de Morgan), Mesopotamijoj ir kituose krastuose. Padaryta aptikimų kinie-
tiškame Turkestane (Grūnwedel, A. Stein, P. Pelliot).

Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar 137

Visi tie darbai iškelia aikštėn neaprėpiamą gausybę įvairiopiausios
medžiagos, kuria užverčiami Europos ir Amerikos muzejai.

Lyginamųjų studijų 'pašokėjimas. Taip ir tieką gautų
dokumentų ėmėsi naudot įvairiai pasivadinę religijos mokslai, kaip, antai,
„lyginamoji religijų istorija“, „lyginamoji teologija“, „religijų mokslas“,
„religijų filosofija“. .

eliginėms studijoms išpopularint pirmoj eilėj yra pasidarbavęs jau
kelis kart minėtas Fridrichas Maksas Mūller'is (1823—1900). Jis
buvo kilimo vokietis, paskui per Paryžių, kaip Burnouf'o mokinys, nuėjęs
į Angliją, profesoriavęs Oksiorde ir nuo 1876 m. atsisakęs nuo profesoria-
vimo, kad visiškai atsidėtų Rytų Šventųjų Knygų kolekcijai leist, bet
mirė jos nepabaigęs. Buvęs įžymus sanskritistas, puikus rašytojas ir kal-
bėtojas, jis savuose Eskizuose apie lyginamąją mitologiją
(Comparative Mythology, 1856) plačiai publikai atskleidė pirmuosius naujos
kalbotyros aptikimus ir parodė pagalbą, kokios ji žadėjo mitologijos mokslui.
1873 m. jis išleidžia savąjį Įvadą į religijų mokslą (Introduction to
the Science of Religion; išversta prancūziškai, vokiškai, itališkai, ispaniškai),
kuriame žinomą Goethės pasakymą, kad kas moka tik vieną kalbą, tai nė-
vienos nemoka, jis pritaikė ir religijoms, būtent, jog kas pažįsta tik vieną reli-
giją, tai nė vienos nepažįsta (He who knows one, knows none).

Mūllerio ir kitų mokslininkų siūlomi, administratoriai „Hibbert'o fondo“,
„skirto „favorizuot platinimą krikščionybės savo paprasčiausiu pavidalu... ir
religiniuose dalykuose individualinio sprendimo laisvą reiškimą“, turimuosius
pinigus sunaudojo įkurt konferencijoms iš religijų istorijos. Konferencijų
seriją pradėjo 1878 m. Mūlleris Vestminsterio Abatijos salėj, dėstydamas
Religijos kilmę ir plėtotę Indijos religijų šviesoj (Lectures
on the Origin and Growth of Religion, 1878, 51898; išversta prancūziškai,
vokiškai, olandiškai ir kai kuriomis Rytų kalbomis; ši knyga darė poveikio
net Indijoj). AŽ pirmųjų paskaitų, taip pat įvairių veikalų ir vadinamųjų
Džifordo paskaitų (Gifford Lectures) (1888—02) pasisekimas buvo toks
didelis, jog kai kurie (Chantepie de la Saussaye ir k.) jam priskyrė garbę
padėjus religijų istorijos rūmams pagrindus. į

Tokiu būdu aikštėn iškeltas kalbamasis naujas mokslas pamažu pra-
dėjo įsigyt ir kas pridera kiekvienam specialiam mokslui-—oficialines katedras,
periodinius leidinius, vadovėlius, muzejus bei kongresus, ir ypač pagal tai,
koki kurioj šaly buvo santykiai Bažnyčios su valstybe, buvo sutinkamas
arba labai šitdingai arba su įtarimu. (am 5 ES

Olandijos vyriausybė pirmutinė įvedė ji į savuosius universitetus.
Einant 1876 m. įstatymu, reorganizavusiu aukštąjį mokslą, teologijos kate-
drose pasiliovė iki tol reformacinei teologijai duodamoji pirmena. Buvo įkurta
ketvertas katedrų religijų istorijai. Dvejetas šių katedrų tilularų, būtent, C. P.
Tiele(f 1902) Leydene ir Chantepie de la Saussaye (f 1920) Amster-
dame patapo plačiai žinomi savais to dalyko vadovėliais (Tiele: Geschie-
„denis van den godsdienst, 1876; išversta angliškai, prancūziškai, voki-
škai. Saussaye: Lehrbuch der Religionsgeschichte, 1887—
80; išversta rusiškai ir taip pat atmenu kaž kokiame Amerikos lietuvių

1

138 Pr, Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar

laikrašty skaitęs skelbimą apie lietuvišką vertimą, nepamenu tik, ar
rengiamą ar jau buvusį atspausdintą; šiandien šis dvejeto tomų vadovėlis
pagrindingai perdirbtas iš nauja geriausių specialistų ir išėjęs 1925 m.; žiūr.
apie jį „Sotero“ 1924 m. 179 psl). :

Olandijos pavyzdžiu 1879 m. pasekė Prancūzija. Paul Bertuiir Jules
Ferry'ui pasiūlius, įkurta speciali katedra Collėge de France, kurios pir-
muoju titularu buvo protestantiškas teologas Albert Rėville (1826—-1906).
1885 m. jis organizavo Ccole des Hautes Etudes, kuri perkelta
Sorbonon kaip: religijos mokslų sekcija, kame studijuojama visos religijos.
Si įstaiga turėjo užpildyt spragą, pasidariusią aukštajame Prancūzijos moksle |
panaikinus universitetuose teologijos fakultetus. — Netrukus paskui, 1889 m.
prezidentas Carnot'as atkėlė Paryžiun Gimeto Muzejų (Musėe Guimet),
pirmiau buvusi Lyone, kuriame E. Guimet'as (+ 1918) buvo prisirinkęs
įvairiopos religinės medžiagos vienoj iš mokslinių misijų į Tolimuosius Ry-
tus, ir kurią perleido valstybei.

veicarij4 1873 m. įvedė tokią katedrą Genevos universitete, o paskiau
Lozanoj, Ciuriche, Berne. Amerika, savo rėžtu, taip pat didino šios rūšies
įstaigas.

Vokietija, toji laisvos kritikos bei mokslo, „religijos filosofijos“, visokių
„Weltgeschichten“ klasikiška šalis, parodė atkaklaus nepalankumo religijų
mokslui. Tuo tarpu kai jos mokšlininkai buvo patiekę šiam mokslui reik-
šmingų darbų, jos universitetai atsisakė įsileist jį į savo oticialinius kadrus.
Jean Rėville tuo pasistebėjo 1900 m. Religijų Istorijos Kongrese. Vokiečių *
liberališkojo protestantizmo vadas A. Harnack'as į tai atsakė, kad teologijos
fakultetai turį vengt diletantizmo, kad jie turį dirbti vien su Biblijos religija
(ją pažint-—sakė jis —tai pažint ir kitas; ji esanti tikroji religija, (die Religion), |
pagaliau, kad nenaudinga to reikalauti fakultetų su valstybe santykių atžvilgiu
(rektorato kalboj 1901 m.: Die Aufgabe der theolog. Fakultaten). Siokia situacija
pasibaigė 1910 m., kuomet Berlino Universitete Otto Pileiderio turėtoji
teologijos katedra buvo paversta į religijų istorijos katedrą. Šios katedros pir-
muoju titularu buvo pakviestas danas Ed. Lehmann'as, o įkūrus tokią
katedrą Leipcigo Universitete, joje profesoriavo vėl svetimšalis—švedas N.
Soderblom'as (nuo 1914 m. luteroniškas Upsalos vyskupas).

Atsistačiusios Lietuvos valstybės Aukštojoj mokykloj — Lietuvos Universi-
tete (įkurtas 1922) religijos istorijos katedra yra Teologijos-Filosotijos Fa-
kultete, jos pirmuoju titularu teko garbė būti šias eilutes rašančiam.

Sąrašą visų universitetų, kuriuose iki 1924 m. buvo religijos istorijos
katedros, pažymėdamas taip pat ir tose katedrose dirbančius asmenis, teikia
N. Turchi, Saggi di Storia delle Religioni (1924, 36—40). Iš to sąrašo
matyt, kad Lietuva, savo Universitete turėdama religijų istorijos katedrą,
stovi lygiomis su Latvija, Estija, Čekoslovakija, Danija, Norvegija. Lenkijoj
kalbamojo dalyko atskiros katedros nėra. E

Greta oficialinių įstaigų, dirbo ir privatinės iniciativos įkurti kursai bei
paskaitos. Katalikiškas Universitetas Paryžiuj (Institut Catholigue) jau 1880 m,
keletą mėnesių anksčiau kaip Collėge de France, įsivedė pas save kalbamojo
dalyko paskaitas; juo pasekdami tai padarė Lille'io, Lyon'o, Tuluzos katali-
kiški universitetai. Taip pat ir Briukselio Laisvasis Universitetas. (Universitė
libre; tai yra „liberališkas“).

Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dubar 139

Pasekant Hibbert Lectures, visur, ypač Anglijoj ir Amerikoj, kū-
rėsi panašios konferencijų bei institucijų serijos, k. a: Giftford Lectures,
Bampton Lectures, Cengregational Lectures, kuriose religijų
istorijai ar filosofijai buvo užleidžiama plačiausiai vietos. Pagaliau 1912 ir
1913 m., kardinolui Mercier'ui (+ 1926) proteguojant, Luvene, Belgijoj, pirmu
kart įvyko katalikiškos Semaines d'Ethnologie Religieuse, skirtos
“su religijų mokslu pasauliečiams šviesuoliams ir specialiai būsimiems misio-
nieriams supažindint. Panašią mintį turėjo ir Misijų Kursai Diusel-
dorte (Dūsseldorier Misionskursus 1919). :

Ejo didyn ir vadovėlių skaičius. Po minėtųjų Tielės ir Saussaye'o
vadovėlių, paminėtini šie (pirmieji leidiniai, chronologinė eilė): A. Menzies,
History of Religion (1895, evolucionistiško krypsnio); H. G. Lamers,
Wetenschap van den godsdienst (1896—98, liberal. protest.);
C. von Orelli, Allgemeine Religionsgeschichte(1899, antievo-
luc., konserv. protest.); J. Bricout (su bendradarbiais), Oū en est Vhis-
toirė des religions (1911—12, katalikiškas); J. Huby (su bendr.),
Christus (1912, katal; plačiau Soter 1924, 177); C. C. Martindale
su bendr), Lectures on the Historyof Religions (1910—11,
katal.; plačiau Soter 1924, 178); N. Turchi, Manuale di storia
delle religioni (1912, be judaizmo ir krikščionybės; katal.); N.
Sėderblom, Oversikt ar almūnna religionshistorien
(1912, protest, reaguoja prieš kraštutiną evolucionizmą); G. F. Moore,
History of Religions (1914—20, kryptis neišaiškinta); E. W. Hopkins,
The History of Religions (1918, liberal. protest); Ed. Lehmann
(su bendr.), Illustreret Religionshistorie (1924, bendradarbiai
nekatalikai, bet patys didieji specialistai Skandinavijoj; plačiau Soter 1924,
180); H. Haas (su bendr.) Bilderatlas zur Religiosgeschichte
(1924 ir t; plačiau Soter 1924, 181). . ė

Religinių tekstų rinkiniai, „bibliotekos“: N. Sėder-
blom (su bendr), Frimmande Religionsurskunder (1908, 4 t.);
A. Bertholet, Religionsgeschichtliches Lesebuch (1908,
apsirėžia kanoniškais tekstais; 2-sis leid. nuo 1926, su bendr., siekia plačiau);
Ed. Lehmann (su bendr.), Textbuch zur-Religionsgeschichte
(1909, 2 leid. 1922 m.); C. Clemens (su bendr), Fontes Historiae
Religionum (ex auctoribus graecis et latinis; nuo 1920); Gottingeno.
Mokslo Draugijos Ouellen der Religionsgeschichte (nuo
1909 m., didumoj primitivųjų religijos versmės); plačias dokumentų kolekcijas
projektuoja Religijų Istorijos Institutas Leipcige (Forschungsinstitut
tūr vergleichende Religionsgeschichte, įsteigtas 1914). UA

Iš specialių periodinių leidinių (žurnalų) pirmoj vietoj
tenka statyt Revue de Yhistoire des religions, M. Vernes'o
įsteigtas 1880, m. ir ArchivfūrReligionswissenchait,Dr. Achelio
įsteigtas 1898 m.; primitivųjų religijos Anthropos, įsteigtas 1906 m. kun.
W. Schmidt'o S. V. D. — Kiti -— smulkesni; diduma paliovė ėję; tat jų
čia ir neminėsime. Tenka pagailėt, kad nei prancūzų, nei vokiečių kalbomis
nėra nė vieno katalikų leidžiamo specialiai religijos mokslo žurnalo.
Lietuvai su „Soteru“ del to gėdos nėra. 3 Kia

Daugelis ir bendresnio pobūdžio žurnalų informuoja savo skaitytojus
periodiniais biuletiniais apie religijos mokslo eigą. Religinėse ir šiaip enci-

140 Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar

klopedijose rezervuojama vis daugiau vietos tiems klausimams. O dvejetas
enciklopedijų specialiai jiems pavestos, būtent: vokiška Die Religion in

Geschichte und Gegenwart (Tūbingen, Mohr 1909—13, 5 tomai; -

leidėjai: A. Gunkel, O.Scheell, F. M. Schiele; dabar pradėta leist an-
trasis jos leidimas, kuris tikimasi baigti 1931 m.) ir angliška: Encyclo-
paedia oi Religion and Ethics (Edinburg, Clark, 2-sis leidimas
1908—21; 12 tomų; leidėjas J. Hastings).

Po įvairių apsisvarstymų jaunas religijų istorijos mokslas pradėjo
organizuot įr savo specialius kongresus. Pirmoj ir visai atskiroj vietoj
tarp jų stovi 1893 m. Čikagoj sušauktas Religijų Parlamentas, ku-
riame buvo susirinkę šešiolikos religijų atstovai. Jis vyriausiai siekė praktikos
tikslų, kaip kad rodė jo programa. Antai, $ 2: prikišamai parodyt žmonėms
prigimtį ir skaičių pagrindinių tiesų, sudarančių bendrąjį įvairių religijų
turtą; -$ 3: skleisti broliškumo dvasią tarp visų tikėjimų religingų žmonių,
betgi nei favorizuojant indiferentumo dvasios, nei mėginant realizuot išorinio
sulydinimo; $ 5: nurodyt nepajudinamus teizmo fundamentus ir įrodymus
tikėjimo į nemarybę, ir tuo būdu sujungt vienan būrin visas pajėgas tinka-
mas kovot su materialistišku pasaulio išaiškinimu. — Tai buvo tikrai margas
susirinkimas, kuriame buvo matyt špagos ant juodų Amerikos dvasininkų
surdotų, Japonijos bonzų ir Indijos dvasininkų balto, oranžinio arba gel-
tono šilko apdaras, katalikų kardinolo purpuras ir vyskupų violetinės suta-
nos. Jei šis „Parlamentas“ ir neturėjo rezultatų, kurių siekė jo sumanytojai,
tai jis bent vertingu eksperimentu parengė būsimų kongresų organizavimą *).

1897 m. įvyko Religijos Mokslo Kongresas (Religionswissen-
schaitlicher Kongress) Stokholme, su perdaug plačia ir todel neaiškia
progrema; 1900 m. įvyksta toks kongresas Paryžiuj pasivadinęs Congrės
d'histoire des religions, ir siekęs iš savo darbo srities išskirt „reli-
gijos filosofiją“. Jo programą palaikė ir po jo reguliariai kas ketvirti metai
ėjusieji kongresai: Bazely 1908, Okstorde 1908, Leydene 1912 m.?). Penk-
tasis Kongresas, buvęs numatytas Herdelberge, St. Francisko arba Romoj
del karo neįvyko. Po Didžiojo Karo pirmasis šios eilės kongresas įvyko
1920 m. Paryžiuj“). — Kaip kad Čikagos kongrese, prieš organizatorių norą,
neapsėjo be indiferentizmo ir net ateizmo apraiškų, taip ir tuose kongre-
suose nekartą ryškiai pasireiškė evolucionizmas, adogmatizmas ir indiferen-
tizmas. Todel didžiąją daugumą kongresininkų visuomet sudarydavo pozi-
tivistai, racionalistai ir liberalieji protestantai; daug mažiau būdavo ortodok-

!) Dokumentingą šio „Parlamento“ isto-ijos aprašymą patickė jo vyriausias organizatorius
Rev. T. H. Barrows, Tue Wor!d's Parlament of Religious, Chicago 1893, 2 tomn; be to,
apie jį iš liberalinio protestantizmo požvilgio rašė dar G. Bonet-Maury, Le Congrės des
religions 4 Chicago en 1893; Paris 1803, .š kataliki ko - E. Portaliė, Le parlement des
religions 2 Chicag, Etudes 1794 LXIII,

*) Šių kongresų aktai: Actes du I- * Congrės, Paris 1C01—02, 2 tomu. — Verhandlun-
gen des ĮI-en intern. Kongress:s, Rasel-Paris 1905. — Transaction of the 3-7d In'ern. Congres,
Oxford 1908, 2 t. — Aetes du IVe Congrės, Leyden 1913. — 1914 m. birželio mėn Nenfcha-
te?y įvyko dar Congrės. internat. d'ethnologie et d'ethnographie, kurio darbus atspausdino
Revue suisse d'ėthnagraphie 1914,

*) Apie šį Kongresą Pinardo veikalas nemini; ar Kongreso darbai buvo išleisti, nepaste-
bėjome Kongreso referatų sąrašą a'spiusdino „Revae-de Y'histoirė des religians t. 88 (1923)
144—148. „š ten pat sužinojome, kud šis K-ngresas būvo suorganizuotas Ernesto Renano
Draugijos (Paryžiuj) iniciativa, Renano 100 metų gimimo sukaktuvėmis, g

Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas sen'au ir dabar 141

siškų protestantų, anglikonų ir katalikų: mat, kas vienus patraukia, kitus
atstumia. i į
“ Katalikai religijos mokslo dalykams nagrinėti pavesdavo specialias
sekcijas savuose Internaciniuose Mokslo Kongresuose, kurie
nuo 1888 m. įvykdavo kas treji metai, būtent: 1891, 1804, 1897 ir 1900 m.,
ir savose Religinės Etnologijos Savaitėse (Semaines d' Ethnolo-
gie Religieuse) nuo 1912 m., nors jos buvo rengiamos ne tuo planu, bet
kaip kokios Summer Schools, kaip kursai, kuriuose nagrinėjama iš
visų pusių vienas ar keli vienai „Savaitei“ pasiimtieji klausimai. Dvi pirmo-
sios 1912 ir 1913 m. Savaitės, kaip jau minėta, įvyko Luvene, 3-ji—1922 m.
Tilburge, 4-ji —1925 m. Milane '). Be to, tarp paskutiniųjų dviejų Savaičių:
kiek siauresniu matu įvyko Moedlinge (paliai Vieną) 1923 m. „Etnologijos-
religijos mokslo kursai vidurinės Europos kraštams“ ?). Visi šie katalikų
surengti religijos ir etnologijos mokslo pasireiškimai turėjo vis didesnį
pasisekimą, pritraukdavo į savo aktivius dalyvius (paskaitų skaitytojus) vis
daugiau įvairių šalių mokslininkų.
+ Įsiklausius į šių įvairiopų susirinkimų aidą arba pavarčius spaudinius,
gauni patirti, jog čia vartojamosios tokios vienodos formulės, kaip „religijų
istorija nustato“ arba „religijų mokslas įrodo“ ir panašios betgi atveda prie
visai skirtingų išvedimų. Vienur pareiškiama, kad visos religijos savo pa-
"grinde yra identiškos ir lygiai iluzoriškos; kitur išvedama, kad, būdamos
identiškos savo substancijoj, jos teisėtai patenkinančios nenumaldomą žmo-
gaus širdies reikalą; dar kitur prieinama išvedimas, kad, būdamos daugeliu
atžvilgių analogiškos, visos jos atveda į krikščionybę, kaip vieną vienintelį
kultą, gebantį pilnai patenkint jų bendras aspiracijas. Ne mažiau įvairūs
„ir tie istoriniai argumentai, kuriais remiasi šie išvedimai. 4
Šis įvairumas nėra be naudos. Jis kelia kritiškumą, parodydamas, viena,
jog mokslas tai dar nėra tai, ką tvirtina vienas kuris žmogus, knyga ar
žurnalas ir, antra, koki praktiški sumetimai kėlė lyginamąjį religijų mokslo
studijavimą naujausiais laikais. Antai, pozitivizmas su racionalizmu jį auk-
štino, kad senajai Evangelijai opozicijon pastatytų „atidengtų religijų gerą
naujieną“ ir kad pavarytų prieš Bažnyčią kompaniją dar „su didesniu vikru-
mu kaip Volteris“ (S. Reinach'o žodžiai). Katalikai, protestantai, anglikonai,
atvirkščiai, stengėsi kalbamąjį mokslą kelti, būdami įsitikinę, kad jis ateis
“ „apčiuopiamai įrodyt krikščionybės tiesą“. Tarp šių dviejų kraštutinių po-
“ zicijų daugelis jame matė apaštalą, gimusį iš tolerancijos, galėsiantį nuramint
ilgus religinius ginčus, kurie buvo ikšiol skirstę žmoniją. Visos partijos
tiki savo pasisekimu. rd o
Tai būtų didelė religijos mokslo palaima, jei skubėjimas turėt geidžia-
mų rezultatų nediskrečius to mokslo tarnautojus—jų yra visur kur--labai
dažnai nepastumėtų peranksti įbrukt kalbamam mokslui jų geidžiamus
rezultatus. Tai bus matyt pasidairant po šių dienų šio mokslo mokyklas.

*

') Jų aprašymai - Compte Rendue de la I-rė session, Paris-Bruxelles 1913, 340 psl;
I-miė session, Paris 1915, 565 psl; III-e session, Eughien-Moedling 1923, 496 psl; IV-ji sesija,
Paris 1926, 376. Tilburgo ir Milano Savaitės spėcialių korespondentų aprašytos ir Sutero.
1944 m. 147—155 psl. ir 1925 m. 153—179 psl. ; -
2 Ž) Liūs. aprašymą Sotero 1924 m. 155—160.

j
142 „Tr. Dovydaitis: Religijų lyginimas seniau ir dabar

Mokyklos. Įvairios religijos mokslo „mokyklos“ susidarė iš pastangų
moksliškai išaugusią medžiagos masę palenkt vienai vaduojamai idejai. Jas
čia minėsime kuo trumpiausia, kadangi prie jų dar reikės nekartą grįžti
vėliau. . O be to, apie vieną kitą jau yra lietuvių kalba ir pirmiau kiek tiek
rašyta. Apie visas jas galima tiek pasakyt, tai kad jų kiekviena padarė
vertingą įdėlį tinkamam metodui išdirbti, nors kiekviena ir klydo, vienaša-
liškai pabrėždama savąjį kelią. 4

Filologinė mokykla. Si, chronologiškai imant, pirmutinė moky-
kla susikūrė aptikus sanskrito santykį su indoeuropiečių kalbomis, taip pat
bent dalimi beklaidžiojant dviem jauniem mokslam: lyginamąjai kalbotyrai
ir vedų egzegezei. Pirmuosius indų, persų, graikų, romėnų ir getmanų
mitologijų sugretinimus, kaip žinome, buvo padarę jau Wiliam Jones,
Francis Wilford, A de Polier, bet juos buvo konfiskavusi simboli-
ninkų mokykla, prieš kurią sureagavo Grimai ir O. Mūller'is. Paskui,
tiksliau pažinus santykį tarp indoeuropiečių kalbų, ieškota naturalesnių prie-
žasčių panašumams išaiškint, negu tos dirbtinės—mitai, taip kunigų ar galvo-
čių išmislai—,kurias kėlė Creutzer'is. Si reakcija prieš Creutzer'io simbo-
liką ir buvo akstinas filologinei mokyklai susikurti. :

Po O. Mūllerio ir E. Burnouf'o, apie kurių darbus minėta auk
ščiau, vyriausias šios mokyklos iniciatorius yra buvęs Adalbertas
Kuhn'as (1812—1881). Jis 1845 m., remdamasis etimologiniais tyrinėjimais,
patiekė arijų civilizacijos bruožų prieš jų tautoms išsiskirstant. 1851 m. jis
su Aufrecht'u įkūrė Zeitschrift fūr vergleichendeSprachfor-
schung, 1858 m. — Beitrūge zur vergleichende Sprachfor-
schung. Abu šiuodu leidiniu 1858 m., sulydinti vienan „Zeitschrift
iūr vergleich. Sprachforsch. aut dem Gebiete der indogermani-
schen Sprachen“ turėjo didelio poveikio mokslininkams. Tuo tarpu Maksas
Mūlleris savo raštais (be jau minėtųjų, dar: On the Comparative Philo-
logy of the Indo-Europ. Languages etc. 1849, Lectures on the Sc. of Lan-
guage, 1861—64 ir k.) ir paskaitomis prisidėjo šiai mokyklai išpopularint
plačiuose sluoksniuose, Iš mokslininkų prancūzų paminėtini: Adolph
Pictet (Les origines indo-europ. ou les Aryas primitivs 1859—63), Henry *
d'Arbois de Jubainville (1827—1917) (Les premiers habitants de
V! Europe, 1877; La mythologie grecgue et I'histoire de V'Europe occid., 1878;
Cours de literature celtigue, 1883—1909, 12 tomų), N. D. Fustel de
Coulanges (1830—89) (La citė antigue, 1864). — Apsčiai skelbta lyginimų
dievybių ir kultų. Tačiau neįrodomos tezės apie religijos kilmę (henoteiz-
mas arba katenoteizmas), kurias statė šios mokyklos propaguotojas M.
Mūlleris, nemaža prisidėjo tos mokyklos garbei sumažint. Jos žvaigždė
leidosi juo žemiau, kad ir etimologiniai statomųjų tezių pagrindai rodėsi ne
visai tikrai įrodyti. Todel tat praeitojo šimtmečio galop buvo girdėt vis
garsesnis šūkis: Šalyn nuo raidės, atgal į žmogų! Garsiausias šaukėjas
šiame ginče buvo vokiečių etnologas Adolfas Bastian'as (1826—1904),
kuris tat ir gali būt laikomas naujos, antropologinės mokyklos
pagrindėju. S as

Antropologinė mokykla. Ši mokykla religijų kilmei išaiškint,
užuot kreipusis į civilizuotų rasių kalbas ir literatinius dokumentus, teiraujasi
žemesnės kultūros žmonių, manomųjų primitiviosios žmonijos atstovų ir

Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas sepiau ir dabar i 143

žiūri šios rūšies senesnių amžių liekanų kultūroj pažengusiose tautose.
Todel ji ėmė pagrindingai studijuot dar šiandien gyvenančias naturtautes,
iš ko ji tikisi pažinti apskritai primitivojo žmogaus dvasinę struktūrą, ir iš jos jau
paskui išaiškint ir visus praeities religinius paminklus.

Pradėjus nuo Grimų sagų ir pasakų tyrinėjimo, šią liniją germanų
folkloro srity toliau vedė Wilhelm Schwartz (1821—1899) ir Wilhelm
Mannhardt (1831—1880), graikų, romenų, lietuvių senovės srity—Erwin
Rohde (1845—908),) Hermann Usener (1834—1905)) Albrecht
Dieterich (1866—1908) ir daugel kitu; orientalistikoj—Hermann Ol-
denberg (1864—1920), indoeuropiečių senovėj--Otto Schrader, Her-
mann Hirt irk., pagaliau etnologijoj daugiausia John Lubbock (1834—
1913) ir Edward Burnett Tylor (1832—1917)'). Didžiausio poveikio
turėjo Tylor'o Primitive Cultur (1871), kuri buvo išversta į daugel
kalbų ir per ištisus dešimtmečius, dalimi dar ir iki šių dienų, davė toną
visai mokyklai ir daugeliui jos popularizatorių. Tuo tarpu kai Lubbo-
ck'as religinės evolucijos pradžioj buvo pastatęs jokios religijos netu-
rėjimą (ateizmą), Tylor'as, šią nuomonę atmesdamas, religinės gyvatos
pradžioj stato vėlių kultą, ir tuo būdu yra vadinamojo animizmo

"pagrindėjas. — Tolesnėj šios mokyklos plėtotė Marett'as, Hartland'as,
Preuss'as ir k. Tyloro animizmo vietoj pastatė „dinamistinį preanimizmą“, t. y.
kaipo pirmutinį religijos pavidalą jie ėmė neasmeninių jėgų garbinimą. O
Andrew Lang ir jo paakintas W. Schmidt S, V. D. kaip seniausią re-
ligiją įžiūrėjo garbinimą vienos vienintėlės Aukščiausios Esybės („monotei-
„ stiškas preanimizmas“). Si pažiūra tai drauge ir visos kultūrinės istorinės
mokyklos, kurią dar toliau minėsime. — Mac Lennan'as (1869/70 mėgino
visas religijas išvest iš „totem'o“ garbinimo, bet kadangi paties „totemo“
pagrindinė sąvoka -nebuvo aiški, tai jau del šito neaiškumo neturėjo didelio
pasisisekimo. Šiandien ginčijama „totemą“ turint išvisa bet kokio religinio
pobūdžio (Ankermann).

Nepaisant vienašališkumų, antopologinė mokykla turi tą nuopelną, kad
ji žymiai padidino mūsiškę stebėjimo medžiagą. Atsiminkime tik, pav., milžinišką

„Frazer'ioveikalą Thegolden bough (1907—1913, 12 tomų; jis kilęs iš
totemistinių paakinimų). Paskui dar ši mokykla nusipelnė įsakmiai kreipda-
ma dėmesį į primitivųjų sociologiją ir psichologiją. 2 i 5

Panbabilonistinė mokyk la vargiai būtų reikalinga ir suminėt,
nes apie ją platokai jau kalbėta šias eilutės rašančiojo darbe „Biblija ir Ba-
bėlis (1911); antra, kad savo konstrukcija ji labai netvirta. Hetitiškojo archi-
vo atkasėjas Hugas Wickler'is (1869—1913) tikrai jau buvo vertas
rimtesnio darbo, kaip kad panbabilonizmą propaguot: kad visų tautų visos
mitologijos yra paveiktos babiloniškųjų astralinių mitų. Tikslūs chrinologi-
niai F. Kuglerio S. J. tyrinėjimai parodė šią hipotezę netorint pagrindo
net pačiai Babilonijai. Metodo atžvilgiu ši hipotezė yra žengimas atgal į sau-
vališkiausio simbolizmo laikus. Betgi ir ji turi tą nuopelną, kad aiškiau visiems
parodė Babelio religiją. — Su daugeliu antropologinės mokyklos atstovų

"ją giminiuoja bendra yda — perskubus sūbendrinimas. Kaip tik del šito su

1) Kai kurie ir toliau - minimųjų šių tyrinėtojų svarbiausi veikalai suminėti „Sotero“
1924, 5 ir t, t. pusl, todel čia neninimi. į

144 - Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas :eniau ir dabar

abiem mokyklom kovojo blaivesnio istorinio tyrinėjimo atstovai, todel gali-
ma kalbėt apie istorinę mokyklą. A6

Istorinė mokykla. Ją sudarė istorikai, neiškrypusieji iš O. Mū -
lerio nutiestų vėžių ir atsidėjusieji istoriškiems pavienių dalykų tyrinėji-
mams. Reikšmingiausi atstovai graikų-romėnų senovės tyrinėjimų srity po Har-
tung'o, Ambrosch'o, Mommsen'o šiandien yra Bėrard, Wissowa,
Cumont, Toutain; Rytų. Maspero,Ed. Meyer, Clermont-Gan-
neau, de Morgan, Lagrange; Indijos ir Persijos: Barth, de Har-
Iez, Henry, dela Vallėe Poussin; Egipto: Bouchė-Leclercą,
Flinders Petrie, Capart, Foucart; iš visuotinosios religijų istorijos
„ autorių: M. Vernes, Chantepiede laSaussaye, von Orelli,

Tačiau ir šios mokyklos atstovai daug skiriasi nuo vieni kitų, dėstis
ką jie deda pagrindu: šiokią ar tokią filosofiją, šiokią ar tokią „evoliucijos“
sąvoką. Daugelis istorikų laiko iš anksto kaipo baigtą dalyką, kad istorinė
plėtotė (evolucija) eina visuomet tik nuo to, kas nebaigta, į tai, kas baigta,
nuo netobula į tobula, (O juk jau ir mūsų gyvenamas laikas ar neparodo,
jog gali atsitikt ir atvirkščiai.) Pagal tai, dažnai nusprendžiamas klausimas
apie taktų eigą laiku arba jų priežastinį sąryšį, arčiau neišmėginant neįro-
dytų pagrindų tvirtumo. Todel klausimu del religijos kilmės daugelis isto-
rinės mokyklos atstovų yra prisiartinę prie antropologinės-evolucionistinės mo-
kyklos. Tos aiškios distinkcijos, kurios Ne w man'as savo klasikiškame raš-
teE ssay onthedevelopmentoi ChristianDoctrine(1845—46)
yra parodęs tarp idejos išsipletojimo ir iškrypimo (explication ir deforma-
tion) krikščionybės dogmų plėtojimosi srity, galėtų kaip tik daug šviesos
suteikti ir religijos istorijai. 5

Ir dar kita yda prikibus prie istorinės mokyklos. Ji per daug vienaša-
liškai kreipia savo dėmesį į literatiniu s praeities paminklus — užrašus, lite-
ratūros veikalus, ir k., o per mažai paiso, jog taip pat ir senieji kultūriniai papročiai
bei įtaisymai atitenka į tą istorinių versmių grupę, kurios vadinamos liekano-
mis. Besistengiant atkreipti istorikų dėmesį į šią versmių sritį, ir drauge be-
ieškant griežtesnio metodo kaip antropologų, Fr. Graebner'is sukūrė
naują mokyklą (1904—1911), kurią jis pats pažymėjo kaip „kultūros
istorinę“. Jo metodas pirmoj eilej tinka tyrinėti didžiai daugybei tų tau-
tų, kurios neturi iš savo praeities jokių raštinių liekanų. Vyriausiais šios
mokyklos atstovais, kurie ją toliau plėtojo ir tobulino, be Graebnerio, šian-
dien dar eina: Ankermann, L. Frobenius, W. SchmidtSVD,
Koppers SVD. Jos vyriausias, organas — etnologijos ir lingvistikos
stambus internacinio pobūdžio žurnalas „Anthropos“. ;

Trumpai reiškiant, kultūros istorinės mokyklos pagrindinė mintis yra
šiokia: Jei dviejose arba keliose tautose pasitaiko didesnis skaičius tam
tikrų minties, arba industrinės ir meninės technikos, arba pilietinio ar reli-
ginio ceremonialo, arba socialinio susiskirstymo labai diferencuotų pavidalų,
kurių esimą nesudaro, sakysim, lygiai veikiančios bendros priežastys (bendras
reikalas, bendras žmogaus dvasios pradas, klimatinės priežastys ir t. t), tai
tenka kalbėt apie šių tautų kulturinį ir istorinį nuo viena kitos priklauso- -
mumą. Jos sudaro kultūrinius vienetus, jų išsiplatinimo sritys yra kultūros
ratai, arba cikliai (Kuklturkreise). Šio isvedimo tikrumas ju didesnis, juo
labiau diferencuotos yra tos formos (formos kriterija) ir juo didesnis jų

+

Pr. Dovydaitis: Religijų lyginimas senian ir dabar 145

skaičius (eilės kriterija). — Kaip su materialine kultūra, taip mutatis mutandis
yra ir su senais kultūriniais papročiais bei su religijomis. Kokia eile bus
ėjęs plžtimasis, galima susekt iš to, kokio ėsama susikryžiavimo, susisluok-
sniavimo bei rapasų i as prie didelių susisiekimo kelių ir kitų ženklų. Taip
nustačius atatinkamo kultūrinio reiškinio tėvynę, galima bus išaiškint ir jo
kilmę iš geografinės bei kultūrinės aplinkumos. Bi V

Vaduojantis šiomis kriterijomis Graebneriui ir Šmidtui pavyko nustatyt
kaip seniausius kultūros atstovus esant pigmejus, o seniausią kultūrą—
Tasmanijos ir vad. bumerango kraštų primitivųjų kultūrą. Šmidtas, pasirėm-
damas istorijos medžiaga, dabar galėjo išspręst ir tą, antropologinės moky-
klos iki šiol taip prieštaraujamai atsakomą, klausimą apie pirminį žmo-
nių religijos pavidalą: Visi primitivosios kultūros žmonės, kokius iki šiol
žinome, savo branduoly yra monoteistai. Jau iš to matyt, kokis reikšmin-
gas žada būti kultūros istoriškas metodas ypač šioj ginčijamoj srity (plačiau
skaityk Sotero 1924, 9 ir tt).

O tačiau ir ji dar reikalinga papildyt. Nes visokio istoriško lyginamo
religijų tyrinėjimo pradžią ir pabaigą sudaro klausimas: Kas yra religija?
Kurie sielos sandai sudaro šį visuotiniausią ir aukščiausią visų kultūros
reiškinių? — Iki 18-jo šimtmečio pabaigos klausimas taip buvo klausiamas:
Kuri yra tikroji religija? Klausimo klausimas ir atsakymas buvo metafizikos
dalykas. Bet nuo to laiko kai Rousseau, Herder, Jakobi, de Wette, Schlei-
ermacher'is visos religinės tiesos kriterija buvo padarę jausmą, + tai prieky
atsistojo šiandien populiariausias psichologiškas klausimo suvokimas.

nuo to laiko, kai naujoji psichologija visiškai atsiskyrė nuo
metafizikos ir gamtamokslio poveiky patapo grynu patyrimo mokslu, tai
klausimo a mas ieškomas grynai eksperimentiniu keliu. Pradžią padarė
prancūzų eksperimentinė medicina (Charcot, Binet, Ribot,
jAnBi, visus religinius ir mitinius pergyvenimus paskelbdama esant pato-
oginiais reiškiniais. Bet ją griovė dalimi jau jos pačios bendradarbiai
(Godfernaux, Leuba, Delacroix). — W. James iš patologijos pe-
rėmė pasąmonės sąvoką ir religinį-mistinį patyrimą pareiškė esant kaipo
produktą eibės silpnai pagautų ir todel pasąmony paliekančių įspūdžių,
kurių Ateuliaocija, įeidama į sąmonę, padaranti angamtiško apšvietimo
įspūdį. Ši teorija sutiko pasipriešinimo ir iš račionalistų, ir iš katalikų tyri-
nėtojų šono. Ir čia dar visiškai trūksta reikiamo patyrimo medžiagos, kad
bent kai kuriuos religinius fenomenus išaiškint empiriniu keliu. V. W un dt'o
pagarsėjusi „Vėlkerpsychologie“ šiuo atžvilgiu stovi nedaug aukščiau už
savavalias Leubos konstrukcijas, nors metodas ir taip pat rezultatai abiejų
yra labai skirtingi. —- AEA 5
“Ši trumpa “ santrauka vargiai duoda bet kokią tikrą nuovoką apie
pirmajame Pinardo de la Boullaye veikalo tome sutrauktos me-

us 2

AR tokio pat :didumo tomas kalba apie metodus. Jį žiūrėti |

paliekame kitam kartui. .

123

So or 1927, 2 5 19

Egipto mitų motivai apokrifų legendose apie „Mariją.
Par. Prof. Dr. G, Klameth, Olomouc. j

Vadinamosios Jokūbo Protevangelijos 8 ir 9-sis skyriai ėbūkoja apie tai 3
kaip Aukščiausias Kunigas sušaukia tautos našlius, idant tam, kuris bus.
Dievo išrinktas, duotų už moterį Mariją, gyvenančią Bažnyčioje nuo savo:
trečiųjų metų pabaigos ir dabar jau sulaukusią 12 metų amžiaus. Juozapas
ištraukia burtą mergelę - Mariją paimt savo globon, ir Marija persikelia į
Juozapo namus. Paskui toliau sakoma (11, 1 ir tt): Bet įvyko kunigų pa-
sitarimas; jie kalbėjosi: Padirbdinkime Viešpaties Bažnyčiai uždangą.
Vienas kunigas tarė: Sušaukite man aštuonetą nesuteptų mergelių iš Dovydo
" giminės. Kunigai išėjo, ir ieškojo, ir rado septynetą mergelių. Ir dar atsi-
minė kunigas apie mergaitę Mariją, esant ją iš Dovydo giminės ir nesuteptą
prieš Dievą. Tarnai nuėjo ir ją atvedė.. Kunigas tarė: Traukit man čia
visos burtus, kuri turės verpt auksą, ir linus, ir medvilnę, ir šilką, ir mė-
lyną purpurą, ir raudoną šarlachą, ir tikrąjį purpurą. Marijai teko tikrasis
purpuras su šarlachu, ir ji pasiėmus jį nuėjo į savo namus... (11, 18) Marija
paėmė šarlachą ir verpė.. Ir pasiėmusi asotį ji išėjo vandens pasisemt, ir
štai kažkieno balsas prakalbėjo: Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi,
palaimintoji tarp moterų... Ji dirstelėjo dešinėn ir kairėn, iš kur šis balsas
galėtų eit, ir visa virpėdama ji grįžo į savo namus, ir pastatė asotį, ir paėmė
purpurą, ir su juo atsisėdo ant kėdės, ir verpė jį. Tuomet pasirodo jai ia
angelas antru kart ir apreiškia jai Kristaus įsikūnijimą jos yščiose. i

Jau Henneckė!) visai teisingai junta, kad uždangos audimas visai -
betarpiškai įeina į pasakojimą apie Juozapą ir Mariją kaip jaunavedžius.
Jam išaiškint jis konstruoja dvejopą versmių eilę, kurių dvieju viena pasa-
koja apie Mariją, gerai pasiturinčio avininko dukterį, kuri auklėjama patiki-
moj Bažnyčios ir kunigų globoj, sukakusi 12 metų palieka Bažnyčią, sueina
su Juozapu tariamon (fiktivion) moterystėn, ir rūpinasi namų ruoša, kaip
vandens pasemti ir parsinešti, ir išgirsta čia angelo pranešimą apie Kristaus
įsikūnijimą; tuo tarpu. antroji versmių eilė Mariją atvaizduoja kaip tyrą
Dovydo dukterį, išaugančią šalia Bažnyčios; (šioji versmė) pastato šalia
Marijos septynetą kitų mergelių kaip draugių, ir purpuro verpėją Dovydytę
„regimai stato priešais „plaukų pynėją“ žydiškoj tradicijoj, ir Gneelo) aprei-
škimą šešiolikamečiai nukeldina pas varpstę (ratelį) Marijos kai Pir-
moji (versmių) grupė duodanti „tikrąjį pasakojimo siūlą“, antroji esanti

„kitoniškos rūšies paralelė“ prie jo. Priegtam Henneckė visai gerai pastebi,
jog taip pat ir pirmosios versmių eilės Marijos vaizdas yra visai nežydiškas,
kadangi prieštarauja kultiniams tyrumo prisistatymams; pastatymas prieš
is p dviejų Kiss įvairių Marijų regimai eina iš gryno neįmanymo kas

Gal darymas skirtumo tarp vandens sėmimo, kaip namų ruošos, ir plonų |

inių audimo, kaip karališko darbo, yra visai neorientališkas, ir dvejopo-
akim premisa tekste visai nepagrįsta. Betgi Henneckė klysta uždan- |
gos audimą išvesdamas pirminai iš Ex 35, 25 t?) ė

2 Henneckas, Nentestamentliche Apokrypben Tiibingen : 514
*) Handbuch zu den nentest. Apokryphen, Tūbingen (1904) 11

148 G. Klameth: Egipto initų motivai apokrifų legėndose apie Mariją

kadangi -Neita ir Pallas. Athena rodo daugeriopų prilygimų viena
kitai '), tai galėtum taip pat manyt ir apie kokią, į Panathenejų Tėrkoc'ą
panašią pašvęstą Neitai dovaną; kaip tąjį, nepaprastai menišką, audinį Atė-
nuose bėnt nuo 2-jo šimtmečio pr. Kr. galėjo dirbdint tik laisvo ir tauraus
kilimo moters bei merginos ?), taip lygiai ir Egipto taurios kilmės moters bei
merginos gal būt turėjusios austi analogišką pašvęstą dovaną Neitos švent-
namiui. Ar Neitos ideogramas, paprastai laikomas audžiamąja šaudyklę,
veikiau nesektų aiškint kaip už keturių kampų ištemptas audeklas?3).. Tuo-
met perkeitimas į uždangą šiuo būdu būtų pigiai suprantamas.

Mergelę audėją taip suprantant, išaiški nė tik tai, kad krikščioniškoji
legenda tąjį aštuonetą, uždangą audžiančių, mergaičių išvesdina iš karališkos
giminės ir daro jas nesuteptas, betgi tampa aišku, kodel Marijai draugė
- paskiriamas kaip tik purpuras ir šarlachas, — pati brangiausioji medžiaga: ji

(Marija) regimai norima charakterizuot kaip kitų merginų audėjų „Vyresnioji“,
Neitos pavyzdžiu, kaip kad ji, kaip aštuntoji, jau pastatoma priešais kitas
septynetą, būdama atskirai pakviečiama į Bažnyčią. Aa 5

Prie Neitos šventvietės prijungtieji „išaustų medžiagų namai“ su savo
šventais tėvais ir moterimis kaip motivas galėjo būt paveikęs apvaisindamas
taip pat ir įvaizdą apie Bažnyčiai pašvęstas ir Bažnyčioje išaugusias Dievo -
mergeles (PE 7, 2—9), nors greičiau galvosi apie visame Egipte gerai žinotą
„dievo moters“ instituciją; kaip tokia, antai, eina žėmiškoji dievo A m o-
no, atseit jo vyriausiojo kunigo, žmona, poniška dama, kuri —matriarchatinio
visuomenės susitvarkymo liekana — valdydavo vietoj dieviško viešpaties
(Amono), ir kuri prie savo šalies turėdavo eibę moterų, turėjusių prieš
dievą grot ir šokt, sudarydamos: tartum jo haremą ir kuris būdavo įtaiso-
mas regimai dievamoterės rūmuose arba ir dievo šventnamy *). Taip pat
Mata, kaip „Busirio diemoterė“, buvo turėjusi savo aukštąją ku-
nigę ir savo moterišką rūmų štatą?), lygiai kaip Mendes turėjo šv.
Avino kuniges 9), — tai vis toki papročiai, kurie visai nežydišką įtaisymą
„Dievo mergelių Jahvės Bažnyčioj“ nušviečia visai nauja šviesa.

Nuo čia nauja šviesa krinta taip pat ant Mirjamos plaukų rai-
tytojos žydiškoj tradicijoj (b. Šab. 104 b, Sanh. 67 a) ?). Pavadinimas „plaukų
raitytoja“ (mėgadd“la) bus tikrai koks Egipto žydų paleistas pajuokimas arba
“ paniekinantis Dievo Motinos pavadinimas, turėjęs paženklint (nuduot) Saiso
Neitos audėjos ir jos atatikmėnų, ypač Isidės, peraiškinimą (perkėlimą)
audėjai ar verpėjai mergelei Marijai, kaip ją atvaizdavo krikščioniškoji legen-
da, ir drauge davė galimumo Dievo Motiną suplakdint draugėn su viešąja
nusidėjėle Marija Magdaliete (Magdalena), pastatant lygiomis dalyvinę
lytį m*gadd*la ([Įplaukus] auginanti, [plaukų] pynėja) su nuo vietovardžio
k O. 'Gruppe, Griechische Mythologiež und Religionsgesebichte II, Miinchen
(1606) 1116. : S

2) P. Stengel, Die grichischen Kultaltertiimer?, Mūnchen (1808) 198 tt.

3, Ilėzkos Atėnuose buvo kaip burė pririšamas prie laivo stiebų bei karčių ir taip gabe-
namas per miestą, : Ė

4) A. Erman, Die Agyptische Religion Berlin (1905) 75, 165, 200. — Amono kunigės
221; kunigės 51, 450. 5 p. .

5, Brugsch, k. v. 481. '*; Erman k. v. 207.

7) Cit. pagal Henneckė's Handbuch 51, kama paduoti ir tekstai.

„G. Klameth: Egipto mitų motivai apokrifų legendose apie Mariją 149

išvestu pažymėjimu „Magdalietė“. Vienoj žydiškoj legendoj (b. Chagija 4 b)
mirties angelas Mirjamą plaukų pynėją sukeičia su antrąja Mirjama,
kūdikio auklėtoja (taip pat mčgadd*lė, Įvaikus] auginanti). Šiame
sukeitime gal būt aidėja sąmonė, kad abu pavadinimu pradžioj buvo taikomi
„tam pačiam asmeniui. Neita buvo audimo deivė, su jąja identifikuotoji
Isidė — „vaikų auklėtoja“ *). Abu epitetu jau ankstybu laiku buvo perkelti
Marijai, o vėliau šioji buvo diferencuota į Mirjamą (Mariją Magdalietę)—
plaukų raitytoją, ir Mirjamą—vaikų auklėtoją. Kad mes Talmudo tekste b.
bbat 104b; Sanh. 67 a apie Kristaus kilmę pirmoj eilėj turime reikalo su
egiptiškais jaudais, tikrai geriausiai įrodo ta apystova, jog ir visi kiti ten
pasitaikomieji pažymėjimai Ben Pandera, Ben Stada, Paphos ben Juda labiau-
siai neprievartingo išaiškinimo randa Egipto mitologijoj. Tekstas šaiposi,
kad Kristus norįs būt Pa-neter'o, didžio Dievo, sūnus, tuo tarpu kai jis
tikrovėje juk esąs ben. Stada, Stados, arba Sotadžio, gal būt Se'o, taigi
velnio sūnus, keip kad Naujajame Įstatyme jis ir surišamas su Belzebub'u,
kaip jėgos versmė. Posakis: „Legalus vyras buvo Stada, sugulovas Pan-
dera“ tikrai yra ne kas kita, kaip išjuokimas Mt. 1, 18 tt. — Taip pat ir
kitas Jėzaus tėvo pavadinimas „Paphos ben Juda“ išaiškinamas iš egiptiškos
mitologijos, kuri nuo 5-jo šimtmečio pr. Kr. iš graikiškų mitų žinomą dei-
vės Isidės Jo paveikslą „Zpaphos (Paphos) pastato lygiomis su Apis (Sera-
pis, Osiris kaip naujai atsikėlęs Horus)?). Paphos ben Juda tuomet būtų
"tik naujas Jėzaus tėvo šmeižimas.

"Taip pat ir Marija vandensemė, arba Marija su uzbonu, pirmiausia
tikrai yra atvaizduota pagal tą egiptišką motivą, kuris Isidę ir jos kuniges,
ypač graikų-romėnų gadynę, noromis vaizduoja su cimbium'ų arba situla, su,
Nilo vandens (gyvybinis vanduo) pripiltu, uzbonu *). Savo darbe apie Aba-
ton'ą Junkers, kalbėdamas apie tenykščias Isidės libacijas, skiria dvejopą
kultinių uzbenų pavidalą: vieną, senovišką, vandens libacijose naudotą uz-
„boną*), kurio snapas viršuj ir todel pigiai galėjo būt paverčiamas ant šono,
Ir antrą asotį, vartotą išimtinai pieno libacijoms, kuriomis Filų misterijo-
se didumoj buvo pakeičiamos vandens libacijos ir kuriose deivė arba au-
kotojas apskritai pačiumpa beveik gulstinai stovintį ant žemės indą, o su
kita atlenkia ąsą (—lankelį) >). Tačiau ir įvedus vietoj vandens libacijų pieno
libacijas—kaip senosios su vandeniu sujungtos kulto formulės—buvo palai-
komi ir vandeniniai uzbonai senojo pavidalo. Tačiau, kaip deivės Isidės ir
jos kunigių emblėma, uzbonas pasirodo ne vienų vieną kartą. Tarp dviejų
karviškų ragų ant galvos gulinčio Saulės skridinio uzbono ženklas yra
taip pat būdingas dangaus deivės Nut'os ženklas *), kuri vėliau, kaip žino-

') Kaip Isidė buvo vadinama „audėja ir vėlikė“ („va kavotoja“), taip ji dar turi vaiko
H raus žindenės, saug: tojos, maitintojos“ vardą (Brugsch k. v. 617).

Ž) Gruppe, Griechische Mythologie II 1419, past: 4; I 168.

3.Paulys- RE IX 2342 (str. Išis 120 EBS

*, Rankrašty šioj vietoj įdėti ir vaizdeliai, kūrių čia negalima buvo "atvaizduoti. Iš
aprašymo matyt, kad pirmasis indas buvo tikras uzbonas: ' su siauru dūgnu, aukštas, su vieha
asa ir su snapu priešingame šone; 0 antrasis tai daugiau panašūs į šių dienų puodą: su platesnių
dugnu, platesnis, žemesnis, su dviem ąs0m ir su į jas įkabintu lankeliu. Pr. D. Žr

5, Das Gūtterdekret ūber das Abaton, Wien (1913) 69; 15—17; 56; tenai ir atvaizdai,

$) Biugsch k. v. 604. 1 . 2 :

150 6. Klameth; Egipto mitų motivai apokrilų legendose apie. Mariją

ma, patapo nėgyvėlių globos deivė ir, „budama tokia, iš savo šventojo“ me-

vėsiu Iainijalio AE sis Ei 2), kaip ant Švėniujų Mnia " akašio) alko me:
džių?), ant kurių ilsisi Osirio vėlė, kaip ypatinga vėlių globos rūšis yra
gimininga su negyvėlių deivės funkcijomis, taip ir uzbonas, kaip Nut'os
vandens libacijų indas, seka sustatyt į santykį su Isidės uzbonu. Ir čia
nesuklysi tipingojė „uzbono emblemoje“ įmatydamas dar ir ką daugiau:
tylų atsiminimą to, jog taip pat ir puodų žiedimo sugalvojimas yra
laikytinas kaip didelis moters darbas, kaip einąs iš matriarchatinio kultūros
rato *). Kaip audžiamoji šaudyklė, resp. sventas drabužis, tai taip pat ir
uzbonas yra patapęs dievybės emblema5). O kai kriksčionybė su savo
puikiu Marijos kultu buvo atsistojus vietoj egiptiško dievų tikėjimo su
savąja Osirio-Isidės tarnyba, liaudies religijai rūpėjo bet kaip į Marijos
paveikslą įterpt su kitais predikatais bei titulais taip pat ir nuolatinį Isidės
ženklą —uzbonėlį. Naturalu, jis nebegalėjo reikšt libacijų indą; tačiau uzbo-
nėliai naudojami ir vandeniui pasisemt; tat tuo būdu libacijos indas
padaryta Marijos semiamuoju indu. Vieną dieną, pasakojama, atsistoja
ji nuo varpstės ar staklių ir eina su uzbonu vandens pasisemt. Vandens semia-
moji vieta regimai laikoma Nilas. Tuomet prieina prie jos Viešpaties ange-
las, pakalbina ją, bet, kadangi ji nusigandusi skuba į namus, tai gali jai tik jos
kambarėly pranešt džiaugsmingą žinią. Mergelė audėja ir vandens sėmėja
taigi yra toji pati: abi yra bruožai, kurie nuo Isidės ir jos atatikmenų
perkelti Marijai, ir ne dviem įvairiom pasakojimų eilėm, bet pridera vienai
tai pačiai eilei. Laikui einant, uzbonėlis buvęs juk kultinis indas, atsitraukia
užpakalin, ypač šalia Egipto, kur juk tokios reikšmės jis niekuomet nebuvo |
turėjęs, o priekyn buvo iškišta vandens vieta“). Pasakojime apie Kri-
staus gimimo apreiškimą prie. Marijos šulinio Nazarete uzbonėlio vaidmuo
jau beveik visai nublankęs. ir didžiausia svarba duota vietai, kaip tokiai. Prie
„Marijos su uzbonu“ paralelę sudaro „Jėzus vaikelis su uzbonėliu“,
kas yra egiptiškųjų Harpokrato įvalzdų PES 7), 2
+ = Ė a 5 i š a 2

Egiptiškuose įvaizduose savo šaknis turi taip pat pasakojimas apie
pribuvėjas Jokūbo Protevangelijos 19-20 skyriuose. Juozapas išeina
ieškot žydės pribuvėjos, kuri pagelbėtų Marijai prie gimdymo. Jis susitinka
vieną, . papasakoja jai apie stebuklingą pradėjimą irsatveda ją prie urvo.
Mariją jau randa pagimdžiusią ir peninčią savo kūudikėlį. Pribuvėja stebisi.
Paliai urvą ji sutinka Salomę ir pasakoja jai apie mergišką gimdyma,

1) Pig. paveikslus prie 68 skyriaus Negyvėlių knygos vertimo, padaryto Le
P age Renouf'o leidiny: Proceedings of Biblicai Archeology. XV (1898), XVL ir XVII lent,

*; Junker, Abaton 13. *) Ibidem 12, | į

4, Plačiau apie tai „Naujoji Vaidilntė* (1925, 183 t). Pr. D. Gedis is

5) Sch midt-Koppers, Volker und Kulturen 266.

*) Žiūr. G. Klametb, Zu den Mariengnellen sė njakstinės, „Angelos 1 Leipais tan)

t.
*) Ibidem 134 t. ir Soter IV (BL) 62—67. 8 A K

„G. Klameth: Egipto mitų: motivai apokrifų legendose apie Mariją 151

Tačiau Salomė netiki; ji ima tyrinėt, ar Marija tikrai paliko mergelė ir šiuo
tikslu savo ranka apžiūri tizišką Marijos būklę. Staiga ji surinka ne savu
balsu: jos ranka dega ir nukrinta. Kupina atgailos, ji prašo Dievo dovanot
„ir pasigailėt;. angelo pavedama, uždeda ji savo ranką ant kūdikėlio ir tuo
būdu išgydoma. ||| s AN ESA
„Nėra abejojimo, kad pribuvėjos paliudymas turėjo nustatyt Marijos
mergystę gimdant ir pagimdžius prieš žydų ir pagonų šmėižtus. Iš kito
šono betgi prileidimas skausmingo gimdymo ir dėlto pribuvėjos rėikalavi-
mas priešinosi mokslui apie Marijos absolutų nenuodėmingumą ir todel
taip pat ir jos laisvę apie nuodėmės padarinius, ko dėliai taip pat ir Hie-
ronimas (rašte De perpetua virginitate Mariae 8) nebežino kaip
smarkiau stoti prieš pasakojimą apie pribuvėją'). Faktinai šie pasakojimai
tėra naivaus, visai nemokyto liaudies maldingumo bandymas sudaryt argu-
mentum ad hominem už. nuolatinį Marijos mergiškumą. Tuomet neturėtų
ir toliau sukelt nuostabos, jei ši liaudiška apologetika sąmoningai ar nesą-
moningai derinosi prie įvaizdų, kurių centre stovėjo deivės-motinos Hatho1-
Nut-Isis su jų atatikmenomis, pirmiausia Eileithyiaspolio Nechbit*), graikų
Eileithyia 3), ir Buto Utito*), kurios dabar .pastatomos į pareiną su Marija.
ia pirmoj eilėj turima galvoj daugelis plastiškų ir rods taip pat mimiškų
Saulės kūdikio gimimo atvaizdavimų ir prie to gimdymo, kaip pagal-
bininkės ir kaip kūdikio žindenės, intervenuojančios deivės. Brugsch'as
(savame veikale „Religion und Mythologie der alten Aegypter“ 164-me
puslapy) rašo žodis po žodžio: Viename Erment'o (Hermonthis) šventna-
mio paveikslų... randasi Saulės gimimo atvaizdavimas,.. kuris savo kompo-
zicija visiškai atmena žmonių santykius. Viena susirietusi moteris, pažymėta
kaip „Ra'o diemotė“, suimta gimdymo skausmų. Kita stovinti moteris,
pagal parašą deivė Mit. (promotė, moteriškas chaošas) suteikia pirmajai pa-
„galbos. Pribuvėja, kurios. vyriausias vardas Renpit, t. y. „metai“, atlieka
gimimo aktą. Pasirodo kūdikis. Jis yra „Saulė Cheper“.. „Horus Saulė, pui-
kus, didis, pirmasis dievo J/onth'o kūdikis (chrut, Harpokrates). Viena tupinti
pagalbininkė paduoda gimusį kūdikį žindenei, kuri pasiima kūdikį prie savo
"krūtų. Kaip liudininkai šiame akte dalyvauja Tebų dievas Amon-Ra ir pietų“
deivė Eileithyiaspolio Nechbit. Naujagymis dievukas atiduodamas jo. tėvui
Month'ui ir auga, kad užimtų savo gimdytojo sostą. — Brugšas priduria, jog
šis mitologiškas apvalkalas reiškiąs pavasario saulės metinį atgimimą ir jog
„ tolygias pažiūras išreiškia panašūs atvaizdavimai ant Isidės šventnamio sienų
“ Filuose, kurie atvaizdai čia, rods, pritaikinti Osirio cikliui. Lokalinės dievy-
„bės kūdikio tariamam gimimui graikų-romėnų periodo egiptiškuose šventna-
„ miuose eina vadinamieji Mašent, t. y. lopšių kūtės, taip pat gimdymo kam-
bariai, žindenių kambariai, vystyklų kambariai, kuriuose paskui, kaip žinde-
nės ir padėjėjos, atlieka savo amatą ir ketvertas Mašentiių, arba lopšinių
moterų, Tafnut, Nut, Isss ir Nephlys, Enneo ketvertas deivių 5). Ypač popu-
larus turėjo būt tekstais, taip pat ir paveikslais, ir. pagal kitų kulto motivų
analogiją gal būt net mimiškais atvaizdavimais gyvas išlikęs manymas, pagal

i, Migne, Patrologia latina XXIII 201. *) Brugsch k. v. 321—26.'
*>;Gruppe, Griechische Mythologie I 859, past. 8; 11 1571. |
*) - ragsch k v. 826—50. 5; Brugsch k, v. 870; :

:152 G. Klameth. Egipto mitų motivai apokrifų legendose apie Mariją

kurį Isidę, kuri juk pati duoda krūtis kūdikiui Horui, juo rūpinantis ir
globojant paremia Nephtys ir dar dažniau Deltos papyraus balų deivė
Utita, graikų Buto. š AE
"Žinodami Egipto krikščionių turimas šiaip praktikas, mes dabar galime
a priori priimti, jog taip pat ir šie įvaizdai, būtent, del jų konkrečios pa-
vėikslingos išraiškos, nepaliko liaudies neperdirbti krikščioniška prasme.
„Isidė, didi deivė ir Horaus gimdytoja, išaiškinama pritaikant Dievo Motinai
- Marijai, kuri kūdikėliui Jėzui duoda krūtis. Krikščioniška legenda moka
„sumaniai įpint į pasakojimą ir aukščiau minėtąjį pribuvėjos (Renpit) paveik-
slą; ji moka taip sumaniai sukombinuoti, kad Protevangelijoj pribu-
vėja pasirodo tik po pagimdymo, kadangi ji turi būt tik mergiško pagim-
dymo liudininkė.. PagaliauProtevangelijos Salomė, kurią PseudoMatas
(c. XIII). taip pat laiko pribuvėja ir kuri pagal Juozapo Dailydės isto-
riją (c. VIII) lydi šventąją Seimyną į Egiptą, regimai yra krikščioniškas
priešstatas prieš Nefties, Necheb'os, Utit'os ir panašius žindenių paveikslus;
Nephtys juk yra lygiai taip Isidei sesuo, kaip Salomė laikoma“ Marijos
seserimi. Tat nenuostabu, jei todel Isidė, ir būtent graikų-romėnų periodą,
laikoma kaip skausmų suimtųjų ir gimdančiųjų globėja !); 0 tolėsnė plėtotė
tiesia linija buvo ta, kad vėliau Marija mergelė buvo taip pat kviečiama
prie gimdymų ir pakelta pribuvėjų amato patronka?). Šiokį aiškinimą susti-
prina dar ta apystova, jog iš čion išaiškinamas taip pat ir stebuklingas
įvykis su Salomė, jos sudegintos rankos išgydymas. Šis pranešimas apie
stebuklą gali turėt ryšio su daugel bronzinių rankų, kurių Egipto šventna-
miuose randama kaip pagimdžiusiųjų (šešiauninkių) įžadai (Ex votos) gim-
dymo pagalbininkei Isidei 3), kurios tikrai simbolizuoja ne tiek įžadų mojį
(gestus voventis), kiek profilaktinį ritualą arba, dar geriau, gydančius kerus, .
būtent, motinos yščių palietimą padedančios gimdymo deivės ranka. Reikėjo
tik klaidingo supratimo šiuos Ex votos aiškint kaip atlyginimo dovanas, ir
jau buvo sukurtas. pagrindas, iš kurio, laikui einant, juo labiau 'išbujojo tas
3 eco ies apie stebuklą, kaip visai atitinkąs - apoleginiam' apokryto
tikslui +). IBA VR Malų A

* 1!) Giuppe, Griechische Mythologie 1571 tt. | TA 2 sia
2; Kaip tokia, ji dažnai atvaizduojama“ ant pribūvėjų išksbų; jos paveiks! s daug kartų
buvo klaid ngai laikomas šv, motinos Onos paveikslu. ia E eo a
*) Gruppe k. v. Il 1571, past. 7; ypač 860, past. 5. 2 akies
4) Apiė Hathor-Nut'os Sykomorą ir Marijos tyrų-palmę Pseudo "Mato 20 ir 21-me sky-
rinose, taip pat !w'o medį prie Os rio karsto“ ič etiopiškų Marijos himnų gėlių stebuklą žiūr.

mano straipsnį sudėtiniame veikale Fėestschrift Tūr P. W. Schmidt (1927).

Pu

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų.
Tak (Tęsinys iš 96 puslapio“. ?

A a 208 Karl Kunst,. ip į
Vienos universiteto klasikinės. filologijos ekstraordinarinis profesorius, pasi-
mirė 1926. II. 26, tik 31-sius savo amžiaus „metus eidamas, vadinasi, tik
gyvenimo ir darbo pradžioje. Negailestinga mirtis, atimdama jį iš gyvųjų
tarpo ir sugriaudama visų jo artimųjų planus, padarė nėužkišamą spragą ir
visų klasicizmo filologų katalikų eilėse. Šioj vietoj nabašninkas minėtinas kaipo
toks, iš kurio turėjo pagrindo daug tikėtis ir klasicizmo religijos mokslas.
Moksliniai Kunst'o darbai, sulyginant su jo trumpučiu gyvenimu, gau-
singi skaičium ir svarūs turiniu. Štai 110 spausdintų puslapių didumo jo
daktarato disertacija, parašyta sklandžia lotynų kalba: De s. Hieronymi
studiis Ciceronianis (Dissertationes philol. Vindob., vol XII, 1018).
Čia jis stengiasi daug pagrindingiau kaip ikšiol nustatyt Cicerono poveikį
šv. Jėronimui, parodo- savaimingo sprendimo ir retai pasitaikančio apsiskai-
tymo tiek klasikų, tiek lotyniškai rašiusių Bažnyčios Tėvų raštuose. Kitais
„metais išeina jo habilitacijos raštas (189 pusl): „Studien zur griechisch-rė-
mischen Komėdie“; 1922 m. vėl išeina (208 psl.) knyga: „Die Frauengestal-
ten im attischen Drama“. Jog jam pačiam, buvusiam labai religingam, rū-
pėjo klasicizmo religijos klausimai, rodo, tarp daugelio, kad ir šie jo darbai:
Ocdv šv 700va0t xeitai: (Wiener Studien 49, 215 s.); Zur eleusinischen Rech-
nungsurkunde des Jahres 328/8 v. Chr. (Berl. phil. Woch. 39, 493 s.); Arete |
(t. p. 40, 694 s.); Der Oidipusmythos (Philol. Woch. 41, 1149 s.); Der Got-
tesbegriff bei den griechischen Tragikern (paskaita Leono Draugijoj 1924 m.).
pač skaudžiai atjautusi nabašninko netekimą Vienos Katalikų „Akadė-
mikų Filologų Sąjunga jam paminėti pavedė pluoštą klasicizmo studijų seri-
joj Opuscula philologa (Linz, 1926); kuriai įkurti akstiną buvo davęs dar
patsai nabašninkas, ir kurioje žada būt taip pat ir religijos mokslo dalykų ').
Plačiau apie a. a. Kunst'ą ir visus jo darbus paduoda žinių jo mokytojas prof.
Hauler'is Vienoš universiteto apyskaitoj 1926/27 m. (Die feierliche Inauguration des
Rektors der Wiener Universitat fūr das Studienjahr 92627, am 28. Oktober 1926. Wien.
Selbstverlag der Universitat 1926, 49—53); iš ten paimtos ir šios žinios apie jį.

1 . Henry Latimer Jackson,
pasimiręs 1026. III. 21 Kembridže (gimęs 1851 m.) yra autorius šių veikalų:
The Fourth Gospel and some recent German Criticism (1906); The Synoptic
Problem rinkiny: Cambridge Biblical Ešssays (1906); The Problem of the
Fourth Gospel (1918), Medievalist and Modernist (1919). Jo taip pat dar
yra parašyta daugel straipsnių Hastings'o Dictionary of Christ and the
Gospels (pagal Revue d'histoire ecelėsiastigue 1926, 707). |

“Karl Holl, .

evangelikų teologas, Berlino universiteto Bažnyčios ir dogmų istorijos pro-
tesorius, pasimirė 1926 m. gegužės mėnesio pabaigoj, susilaukęs 60 metų

3) Aištai, jau šiame 1926 m. tome įdėta apie žodį Kipioc kaip dievo vardą graikų kalba.

154 “ Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų

amžiaus. Gimęs 1866 m. Tūbingene ir išėjęs teologijos studijas, jis 1891 m..
tapo tenykščio (Tūbingeno) Štifto repetentu, 1804 m. buvo pakviestas dar-
bininku-padėjėju į Komisiją Bažnyčios graikų Tėvų raštams išleisti, kurį
leidimą rengė Berlino Mokslų Akademija; 1896 m. habilitavosi privatdocentu.
Berlino universitete, 1900 m. buvo pakviestas į gimtąjį Tūbingeną ekstraor-
dinariniu profesorium, o iš čia 1906 m. vėl grįžo į Berliną, kame ir paliko
iki savo gyvenimo galo. A. v. Harnack'as savo viešojoj kalboj, pasakytoj
universitete nabašninką minint, taip Hollį apibūdina: „Karlas Hollis buvo
universalus Bažnyčios istorininkas—ne tik del to, kad jis beveik lygiai ge-
rai buvo apsityręs senojoj, vidurinėj ir naujojoj Bažnyčios istorijoj, ir taip pat
ne del to, kad jis lygiu dalyko žinojimu, viduriniu atvarumu ir subrendimu.
sudirbinėjo literatines problemas, institucijų istoriją, dvasios istoriją ir bio-
„grafiką —bet pirmiausia del to, kad jis viename asmeny buvo rankraščių tyri--
nėtojas, filologas, filosofiškas .galvotojas ir teologas“ !). Del Hollio teologi-
nio požvilgio, tas pats Harnack'as sako, kad „tušti obalsiai «positiv, liberal>
nuo jo atšokdavo“... jis buvęs „ein freier historisch-kritischer Forscher und
zugleich ein Theologe, der sich auf Luthers Lehre grūndete“?). O kitas
„nabašninko kolega ir bendradarbis, prof. H. Lietzmannn'as apie Hollį
kaip teologą ir jo teologiją taip atsiliepia: „Jis buvo teologas... ir visa teolo-
gija jam pagaliau buvo mokslas kelio į Dievą. Taip .pat ir lyginamasis reli-
„gijos mokslas jam buvo ne tik psichologiškas išgrindimas įvairiopų žmogiškų
dievybės ir jos kultų įvaizdų, bet galop sutekėdavo į klausimą apie žmogaus
religinio sąvokų pasaulio santykį su tikruoju Dievu, kuriame mes gyvuoja-
me, krutame ir esame. Iš šiokio savo tikėjimo į Dievą K. Hollis suprastinas
kaip žmogus ir kaip mokslininkas“ 3). .
„Mokslinį darbą Hollis buvo pradėjęs kaip senosios Bažnyčios tyrinė-
tojas; ši sritis ir visą amžių jam buvo palikusi pati svarbiausioji; o kaip mo-
kytojo, svarbiausia jo sritis buvo Reformacijos istorija. Šioj srity jis parašė
"veikalus ne tik apie pateisinimą, Kalviną (1909) ir Liuterį (1921) — ši knyga
paveikusi, „kaip staigus ir milžiniškas Apreiškimas“, buvusi parašyta jo „Šir-
dies krauju“ *), ji paliksianti „kol esti teologinis mokslas ir evangelinis tikė-
-jimas, ir jos autorius pasilaikys garbę būti liuteronizmo atnaujintoju“ 5),—bet
Hollis rašėir apie jėzuitų ordeno įkūrėją —Die geistlichen Ubungen
des Ignatius von Loyola (1905); Loyolos „Pratybas“ jis „naujai
apšvietė, netgi tikrai sakant pirmu kart perdėm peržvelgė —kaip šiandien apie
šias Pratybas sprendžiama kitaip, negu dar prieš vieną žmogaus amžių!“ 9),
Iš senosios Bažnyčios istorijos laiko atžvilgiu pirmutinis Hollio darbas
tai dvejeto tomų veikalas: Die Sacra Parallela des Johannes Da-
mascenus (1897), pagamintas pavedus aukščiau sakytajai Bažnyčios Tėvų
išleidimo Komisijai. Mat, senosios Eažyios istorijos versmės didele dalimi
yra tik Bizantijos gadynės metais surankioti draugėn fragmentai. i
sią jų rinkinį sudaro vadinamosios Jono Damaskiečio SS. Parallela. Uždavi-
nys čia buvo toks: paskelbti geriausią, koks tik galimas turėti, šių fragmentų
"tekstą ir drauge padaryt su jais visa, kad juos galima būtų naudoti mokslo

!) Karl Holl + Zwei Gedžchtnisreden son A.v. Harnack ūnd H. Lietzmana,
Lonn 1926, 9. | r - > : Ė
*) Ten pat 20 >) Tea pat 3. 4) Liet zmannt. p. 4. 5) Harnack t. p.12—13,
+ 5) Harnack t. p. 16: ; EE > AR š 4 Ki

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų. . 155

darbui. Uždaviniui atlikti reikėjo ištyrinėti daugel rankraščių (Italijoj) ir gi
liausiai nusimanyti patristikoj; nes reikėjo atskirai dirbti su kiekvienu iš dau:
gelio šimtų fragmentų. Šiuo tatai darbu Hollis ir išsimokslino kaip rankra-
ščių tyrinėtojas bei filologas ir atliko darbą dvejetu tomų 7). Betgi tuo pat
laiku savo,,habilitacinėj paskaitoj (1897) apie Tertulioną3) Hollis pasiro-
„dė, jog jo-būta įsidirbusio ir į krikščioniškąją-lotynų literatūrą. „Apie Ter-
„tulioną jau:buvo parašyta daug ir reikšmingų dalykų; bet tokio apibūdinimo,
kokį patiekė Hollis šioj paskaitoj apie jam kongenialų afrikietį, mes iki šiol
neturėjome“ (Harnack). a
Netrukus išėjęs naujas jo veikalas Enthusiasmus und Bussge-
walt beim griechischen Mėonchtum (1898) taip pat vienu kirčiu
išsklaidė iki tol įsigyvenusius klaidingus manymus apie graikišką vienuolijų
tipą. Jį patį patraukė tas graikiškas vienuoliškumas; jis apie Rytų katalikybę
sprendė palankiau, kaip apie Vakarų, jis susidomėjo rusiškąja krikščionybe;
iš to kilo raštas: Die religiosen Grundlagen der russischen
Kultur. — Čia dar paminėtini ir dvejetas tyrimų kuklesnėmis antraštėmis:
Die schriftstellerische Form des griechischen Heiligen-
lebens ir Die Vorstellung vom Martyrer und der Martyre-
raktėe in ihrer geschichtlichen Entwicklung') — Rytinės
Bažnyčios istoriją liečia vėl darbas apie graikų pasninkus (Entstehun
der vier Fastenzeiten in der griechischen Kirche. Abh. d. Preus. Akad. d.
Wiss, Phil.-hist. Kl. 1923. Nr. 5) ir kiti tyrĮaėjimai.

Vėl kaip filologas Hollis puikiai pasižymėjo išleisdamas Epifanijų
(iš šios srities yra: Die handschriftliche Ūberlieferung des Epiphanius, 1910;
Epifaniaus Ancoratus ir Panarion sudėti leidiny „Griechische chris-
tliche Schrifsteller“ 2 t. 1915 ir 1922; prie čia eina ir jau po mirčiai atspausdin-
tas straipsnis „Ein Bruchstūck aus einem bisher unbekannten Briete des
Epiphanius, Festgabe fūr Adolf Jūlicher, 1927). Iš senesnių darbų senosios
Bažnyčios istorijos srity dar liko nepaminėti jo „Fragmente vornizaischer
Kirchenvater aus den Sacra Parallela“ (1899) ir „Amphilochius von Ikonium
in seinem Verhaltnis zu den grossen Kappadokiern“ (1904). :

Teologasirfilologas viename asmeny, H. darrašo apie Mažosios Azijos liau-
dies kalbas (Hermes 43), paliečia mistikos sritį (Ūber Begriff und Bedeutung
der „damonischen Persūnlichkeit“, Deutsche Viertejahrschrift tūr Literatur-
wissenschaft und Geistesgeschichte Band IV, 1) ir leidžiasi į religijos isto-
rijos platų lauką. Šioj paskutiniojoj srity, pasak Lietzmann'ą, puikus esąs
jo tyrimas apie Epitanijų šventės kilmę (Berl. Sitzungsber. 1917).
Apie pirminę krikščionybę ir religijos istoriją Hollis pasisakė
rektorato paėmimo kalboj 1924 m, (Urchristentum und Religionsgeschichtė,
Die Anitike 1 [1925] 161—174) ir knygelėj tąja pačia antrašte (Studien des
apologetischen >eminars in: Wernigerode, Hett 10, Gūtersloh 1925). iais
klausimais Hollio užimtoji pozicija nepatenkino nei „kairiųjų“, nei „dešiniųjų“.

7) Ir šis bei kiti Hollio darbai vertinami sekant Ha rnack'o jau cituotąją kal5ą ir
Lietzmanno paminėjimą laikrašty „G un o m o n“ 1929, 430 - 452, Ž
2 Pnssa A A i a 25 P9 2 kada aras Neue Jahr
» į io pfasm: r eina e
būc Saso dr das I Airertas 4827 1914 (38) 528 ss. ir 1916 (37) 2568-2095

156 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų

Harnack'as, antai, parodo aiškų nepritarimą Hollio pozicijai?) delto, kad
“ prieš radikaliai racionalistiškų. religijos istorikų pastangas sugriaut tikėjimą į
krikščionybės vienatiškumą ir jos nelygstamą viršenybę kitų tos gadynės
religijų tarpe, kad prieš šiokias tat tendencijas -Hollis, nors netiesioginai,
imasi krikščionybę šiek tiek gint iš. tikinčiojo protestantizmo požvilgio. Bū-
tent, jis (sakytoj knygelėj) pabrėžia krikščionybės skirtumą nuo judaizmo ir
. pagonybės. Kristus, iškeldamas mintį, kad Dievas ieškąs nuodėmingo žmo-
gaus, atnešęs visai naują atpirkimo mintį. Taip. pat ir Paulius neišdavęs
krikščionybės helenizmui, bet, atvirkščiai, apsaugojęs ją nuo pražuvimo hele--
nizme. Tačiau vėliau vis delto tūlam punkte įvykę paėmimų iš žemesnių
religijų, tačiau. ir patys šie sudarkymai galį būt. laikomi kaipo krikščionybės
plėtotės skatuliai (Reizmittel). — O štai jo rektorato kalbos lyg reziumė:
„Es ist also nicht nur. die alte Gewohnung gewesen, die die Durch--
setzung des Christentums mit vorchristlichen Anschauungen herbeifūhrte.
Ein Anreiz dazu kam aus dem christlichen Glauben selbst, dessen Kūhnheit,.
dessen reine Geistigkeit die Kirche auf die Dauer nicht zu ertragen vermochte..
Aber die Riickbildung, die damit eintrat, hat doch nie das Mass
erreicht, dass das Evangelium. in der Kirche vėllig erstickt worden wžre..
Denn die Kirche besass dočh immer das neue Testament und mūhte sich
ernsthait, tiefer in sein Verstandnis einzudringen. So stellt die Kirchen--
geschichte ein ununterbrochenes Ringen zwischen christlichen und unter-- “
christlichen Anschauungen dar. į Reformationen—man dart nur bei diesem
Namen nicht bloss an die des sechsehnten Jarhrhunderts denken—geh6ren
deshalb zum Wesen dieser (Geschichte. Sie bedeuten immer, dass ein
Stūck des Evangeliums gegenūber Entstellungen sich durchsetzt. Aber:
selbst die Entstellungen mūssen schliesslich dazu dienen, dass die Kirche:
das Evangelium in seiner ganzen Tiefe begreifen lernt“. š AG
Siems išprotavimams pritarimas iš katalikiško požvilgio, iš tikrųjų,.
„galimas tik šu labai daugeliu ir svarbių restrikcijų“ 3). S

John D. Davis,

Princentono presbiterionų seminarijos teologijos fakulteto profesorius, pasi-
mirė 1926. VI. 21 d., 72 metų amžiaus. Nuo 1883 m. jis buvo Princentono
seminarijos hebrajų kalbos „instruktorius“, ir, be dvejeto metų Leipcige, ten
paliko ir visą gyvenimą: 1888 m. buvo paskirtas hebrajų kalbos profesorium,.
1892 m. Senojo Įstatymo istorijos profesorium; 1900 m. orientalinės ir bibli-
nės literatūros profesorium. Jis paskelbė: Genesis and Semitic Tra-
dition (1804), bendradarbiavo daugely biblinių žurnalų, ypač Princenton
Theological Review. Jis taip pat išsigarsino ir savuoju Dictiona-
ry of the Bible (1898; 4 leid: 1024). (Pagal Revue des Sciences philo-
sophigues et thėologigues 1926, 622). AU

,.1.2) Tarp čia rašomojo Hollio j aminėj'mo pradžios ir pabaigos: praėjo lygiai pusdešimto- |
mėnesio. Per šį laiką nebetekau ir Harnaek'o kalbos spie Hollį, 0 kitos nebezalėjan gauti.
Tat tuo tarpu kai šio straipsnelio: pirmojoj daly -Harnack'o kalbą: citavau žcdis žodin; dabar tai:
daryt priverstas tik iš atminties, Pr. D, Meris siai 1 mis Ai

3) A. Fuchs4; Theologie und Glaube :1926, 728.

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 157

Jonas Basanavičius,

Lietuvių tautos gieiaiao patriarchas, laisvai Lietuvos valstybei švenčiant
devynerių metų sukaktuves nuo Lietuvos „nepriklausomybės paskelbimo,
išsiskyrė iš gyvųjų tarpo (1927. II. 16) dar neatvaduotame Vilniuje, pradė-
jęs eiti 76-sius savo amžiaus metus (gimęs 1851. XI. 23). Jis, rūpindamasis
pažinti lietuvių tautos praeitį, negalėjo nepaliest ir senovės lietuvių religijos
srities, ar tai rinkdamas medžiagą, ar pats bandydamas iš turimų savo
versmių bei literatūros ką nors spręsti. | .
Jo svarbesnieji darbai senovės lietuvių religijos klausimais yra šie;

I. Iš gyvenimo vėliu bei velnių (Chikagoje, 1903 m.). Tiesio-
ginai šis didelis Basanavičiaus veikalas neturi ryšio "su mūsų senovės
religijos dalykais, bet jame paduodamos pasakos —1) „apie baltas, geras
dvasias, ypač apie vėles ir 2) apie juodas, nelabas dvasias, arba velnius“ —
yra šiaip ar taip susijusios su senuoju lietuvių religiniu tikėjimu. Teisingiau
+ sakant, tai bus ne pasakos, bet aprašymai, kada ir kur žmonės pamatė
vėles, kokiuose pavidaluose ir tt.

Didžiąją tų aptašymų dalį iš žmonių yra surinkęs Mažojoje Lietuvoje
V. Kalvaitis. Basanavičius dar pridėjo iš Didžiosios Lietuvos surinktas.
To veikalo įžangoje autorius, plačiai apžvelgdamas daug literatūros, rašo
83 puslapių studiją „Apie vėlės bei nekrokultą senovės lietuvių“, aiškiai
stengdamasis įrodyti, kad lietuviai tikėję į pomirtinį dvasios gyvenimą,

Visa knyga turi 279 psl. Ji suskirstyta atskirais skyriais, atsižvelgiant
į tai, kokiose aplinkybėse dvasios pasirodydavo. Pav, yra atskiri didėli
skyriai: 1) Apie žmogaus mirimą, 2) Apie dangų, skaistyklą ir pragarą, 3)
Apie pranešimus apie mirtį, 4) Mirštančiojo svečiai, 5) Apie vėlių pasiro-
dymą bažnyčiose, kapinėse, apie visokių dvasių pasivaidinimą ir tt.

II. Iš Trakų ir lietuvių mytologijos smulkmenos.
Vilnius, 1921 m, 47 psl. — Žiūrėdamas į lietuvių 'mitologijos sritį, Basana-
vičius nori surasti nemaža bendrumo tarp lietuvių ir tolimų Europos pietų
kraštų gyventojų (prie Juodosios jūros), ypač trakų-brygių tikėjimo, norėda-
mas gauti dar didesnį pagrindą savo teorijai; „kuri teigia, kad aisčių tautų
protėvynė esanti Makedonijos ir Mažosios Azijos kraštai. .

Siame veikalėlyje jis lygina pirmiausia dievus, „ieškodamas tarp jų
panašumo; pav, Perkūną lygina su makedonų Kepaovėc, žemės dėivę Že-
mynę, Žemėlę (kaip jis rašo)—su graikų Nepėla, Žepėkų, Gabiją—ugnies
deivę su panašia graikų deive ir tt. e ,

„Nemaža vietos jis skiria savo darbelyje įrodymui, kad senovės lietuviai
garbinę gamtos galybes. „Senovės lietuvių tikyboje po aukščiausiojo "Dievo
arba Aukštojo, didžiausia garbė, regis, priderėjo Saulei“... Toliau jie gar-
binę ir Mėnulį. Tiems dalykams paremti, Basanavičius daro nemaža ištraukų
iš lietuvių dainų. || | | E Ai

„ Gretimai lygindamas lietuvių dievus su graikų ir makedoniečių, jis
toliau rašo apie laumes, giltines, aitvarus, kaukus. Viena studija apie
„Kauką“ užima paskutiniuosius 20 psl. (27—47 p.). Autorius tikrai pasirodo
žinąs visą tą: dalyką liečiančią literatūrą ir cituoja, kokių tik bėra užtikęs
versmių nuo seniausių iki vėliausių laikų. | £

158 Ž U Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 4
III. Iš senovės Hetuvių mytologijos (atspaudas iš „Lietuvių. |
Tautos“) Vilnius, 1926 m, 44 psl. — Cia Basanavičius patiekia visą eilę
senovės lietuvių dievų. Remdamasis ypač mažai vertu Lasicijumi, jis pa-
duoda pirmuosiuose 8-niuose puslapiuose didelį dievų sąrašą, šen ten rem-
damasis Usenerio nuomone. 8—24 psl. jis patiekia visas savo turimas
žinias apie Perkūną, surinkęs net iš pasakų, padavimų ir tt; | 2
Basanavičius yra dar rašęs Tilžėje leistame žurnale: „Mitteilungen der
littauischen literarischen Gesellschaft“ 1884 m. VIII-me sąsiuvinyje skyriuje |
„Fragmenta mythologiae“ („apie laumes“, „apie deives, vėją, ugnį“, „Joninių |
naktis“); - 1885 m. tame pačiame žurnale rašė apie „Perkūną-velnią“. ||

Basanavičius, visa širdimi pamilęs praeitį, daug kur savo tyrinejimuose |
per drąsių žingsnių yra padaręs. Apie jo teorijų vertę del aisčių tautų |
protėvynės radikaliai prieš yra pasisakęs prof. K.. Būga savo „Kalbos ir Seno-
vės“ įžangos VIII psl: Ne kitką galima būtų pasakyti apie Basanavičiaus
darbo vertę ir religijos srityje. Jis surinko labai daug versmių, 0 ypač -
literatūros, kokios tik kame begavo. "Bet savo triūsu suieškotos gausios
medžiagos jis nebepajėgia kritiškai peržvelgti. Apsunkintas visokiomis
smulkmenomis bei detalėmis iš įvairių įvairiausių raštų, jo protas pasidarė
nebelankstus mokslo pozitiviam darbui ir viską ramiai priėmė, pasitenkinda-
mas visų faktų inventorišku žinojimu. Pav., Basanavičius ramiai
naudoja, kaip patikimą versmę, ir Lasicijaus „De diis Samogitarum“, kurios |
autorius tikrai daug niekų prirašė apie Žemaičių dievus, pasiklausinėjęs
vieno lenko (Liasauskio), matavusio Žemaičiuose žemę Zigmanto Senojo ir -
Zigmanto Augusto laikais. Ne kitka galima pasakyti ir apie kitas iš XVI-
XVII šimtm. Basanavičiaus panaudotas versmes. Išeidami iš humanistinio
požvilgio, ypač XVI šimtm. rašytojai apie lietuvių praeitį ir jų religiją pri-
galvojo nebūtų dalykų. Kritiško istoriko akyse šie dalykai menkai teturi
reikšmės. s

Betgi sakoma: Ut desint vires, tamen est laudanda voluntas. Ir dr.
Basanavičius čia bus pasitarnavęs pirma jau vien savo gera intencija tirti
senovės lietuvių religiją, kai šitas dalykas dar maža kam teatėjo. į galvą, ir
antra—surinkdamas daug medžiagos, kuria naudodamasis tikras tyrinėtojas.
turės nemaža palengvinimų, kai jau nutiesta šiokie tokie laiptai šiam klau-
simui tirti. — Reikia pažymėti, jog dr. Basanavičiui turime būti dėkingi bent
už pastangas tyrinėti mūsų prabočių tikėjimą. :

aa | Z. Ivinskis. k

Redaktoriaus priedėlis. Vieną kartą Basanavičius dar ėmėsi |
rašyt ir bendresniais religijų istorijos klausimais, būtent, savo knygutėje: |

IV. Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių
tikyba ir kultūra (Prie studijos „eumių Jaučiai archeologijos švie-
soj“ Vilnius 1913, 100 psl. in 12). Ir šiame darbe krinta akysen tos pačios
ydos—ypač nekritiškas versmių naudojimas ir p.-—kaip ir kituose istoriniuose |
jo darbuose, Apie šios knygelės atsiradimo istoriją ir vertę kai kurių jos išpro- |
tavimų mano buvo rašyta „Ateities“ 1913 m. 396—401, 456—463, 550-— |
554 puslapiuose. id Ė <
2 A Pr Dovydaitis.

(Nekrologų tęsinys kitų metų „Sotero“ Nr. Nr.', až Ža

"Naujos knygos.

L Ela Usivarsitėtės. 1922 II. 16—1927. It. 16. Pirmųjų pėn pi
„kėrių veikimo metų apyskaita. The University of Lithuania. Feb. 16, 192227
“Feb. 16, 1927. Kaulas 1927, 370-. pusl. Redagavo Un-to tarybos ir senato.
“sekretorius prof. S; Kolupaila.“ 4

Didelis, gražiai išleistas tomas, su 120 iliustracijų mirusiųjų profešos
ių ir buvusiųjų rektorių portretais, rūmų atvaizdais, laboratorijų ir kabinetų.
„ Aotogratijomis, statistinėmis. diagramomis ir. tt,

: „Turinys: / Rektoriaus prakalba-—Lietuvos Universitetas 1922—1927. Mi-

> "rusieji Un-to profesoriai ir garbės nariai (Basanavičius, Būga, Becenbergeris,
Vileišis, Tomašauskas, Aglinskas). Un-to garbės profesoriai ir garbės. dakta-

rai. Un-to įkūrimas ir pirmieji jo žingsniai. Un-tas skaitmenimis. Mokomojo
personalo sąrašas. Un-to taryba, senatas, ūkio globos taryba. Fizikos-che-
mijos instituto statyba. Un-to. biblioteka. Un-to 1922—27 m, leidiniai. Fa-
„kultetų mokslo planai. Fakultetų, atskirų katedrų ir įstaigų apyskaitos. Bai- .
gusiųjų Un-tą sąrašas. Mokomojo personalo spausdintieji darbai. Išorinis -
Un-to veikimas. Studentų organizaci be Trumpa anglų kalba apyskaita,
Neabejojame, kad savo apyskaita "mūsų Uživersiieias padarys gerą
"įspūdį ne tik Lietuvoje, sia ir užsieniuose. Tokios rūšies leidinių Lietuvoje

i Ua trūksta.

Lo G 0 S
Filosofijos laikraštis
eina jau. VII metus,

5022 Lietuvos Universiteto Teologijos-Filošofijos. Fakulteto
-- “* Filosofijos skyrius. .
j Iki. šiol išėjo ir galima gauti: |
1921/22'm. dvejos knygos, kaina 10 Iitų.
7 1923 m. vienerios knygos 0
X i 1924 m dvejos knygos AAS
až ž “1925 m. dvejos knygos 15
1926 m. trejos knygos 15-30
1927 m. pirmosios knygos s 105
Visas „Logos“ sukrautas S 3
Šv. Kazimiero Draugijos Centriniame Knygyne Kaune.

„ Atsiunčiant 50 centų pašto ženklais, pasiunčiama pasižiūrėt
“ kai kūrių metų turiniai ir ship pavyzdžių.

Kreiptis į redaktorių: Kaunas, Ukmergės pl. 38 B. |

23u9sas